He Siangu
He Siangu (kin. 何仙姑 Hé Xiān Gū, liet. „nemirtingoji mergelė“) – kinų daoistų mitologijoje, viena iš Aštuonių nemirtingųjų (八仙 Bāxiān). Ji įžymi dėl to, kad užima svarbią vietą daoizmo kulte, kuriame moters asketizmo sistema smarkiai išsivysčiusi nebuvo (Yetts 1916). He Siangu kartu su kitais nemirtingaisiais gyvena mitinėje Penglajaus saloje (蓬莱山 Pénglái shān). Ji yra laikoma namų šeimininkių globėja ir padeda spręsti šeimynines problemas (Hu ir Yanjia 1995). Kinijoje ir Taivane galima rasti nemažai Aštuoniems nemirtingiesiems skirtų šventyklų, bet svarbiausia He Siangu šventykla yra Singapūre. Legendos Egzistuoja kelios versijos kaip He Siangu tapo viena iš nemirtingųjų. Vienoje iš populiarių versijų pasakojama apie dorybingą šeimą He, gyvenusią Auksinio kalno papėdėje. Šeimoje gimė mergaitė, kurią motina pavadino Lansian (兰仙 Lanxian, liet. „Orchidėjų fėja“). Mergaitė ne tik buvo įstabaus grožio, bet ir nuo pat gimimo mokėjo kalbėti, atsisakė valgyti žuvį ir mėsą. Kai mergaitei...
Daugiau
Gongongas
Gongongas (龔工 Gongong) dar kitaip žinomas kaip Kanghujus (康回 Kanghui) – vandens dievas kinų mitologijoje. Kinų mitologijoje laikomas blogu dievu, kadangi sukeldavo potvynius, kurie padarydavo daug žalos žmonėms. Taip pat pralaimėjęs kovą su ugnies dievu Džužongu (祝融 Zhurong), trenkėsi į dangaus atramą – Budžou kalną, taip sukeldamas katastrofą žemėje – nesibaigiančius potvynius. Kilmė ir istorija Gongongas įvairiuose šaltiniuose vaizduojamas skirtingai. Pasakojama, kad Gongongas gimė su gyvatės kūnu, žmogaus galva, raudonais plaukais bei rankomis ir kojomis (Brokaw 2016). Kituose šaltiniuose, Gongongas vaizduojamas kaip juodas vandens drakonas ar monstras, turintis iki devynių galvų, bei teigiama, kad jis yra imperatoriaus Jandi (炎帝Yándi) palikuonis. Gongongas dažniausiai vaizduojamas kaip žiaurus, ambicingas, piktas dievas. Kita vertus, galima rasti legendų, kuriose Gongongas vaizduojamas ne tik, kaip tironas, tačiau kaip atsakingas, nuoširdus ir geras lyderis Senovės Kinijoje. Teigiama, kad Gongongas ne tik sukeldavo potvynius, bet ir juos kontroliuodavo, 0 dažnai...
Daugiau
Kudanas
Kudanas – (jap. 件 kudan) – tai japonų mitologinė būtybė, priklausanti jokajų (妖怪 yōkai) kategorijai. Kudanas XIX a. pirmoje pusėje tapo plačiai žinoma visoje Japonijoje mitologine būtybe. Kudaną reiškiantis rašmuo susideda iš dviejų elementų: 人 („Žmogus“) ir 牛 („Jautis“). Taigi, rašmuo interpretuojamas kaip „jautis su žmogaus galva“. Kudano legendos aptinkamos vakarinės Japonijos folklore. Tarp Meidži ir ankstyvojo Šiovos laikotarpių, ši legenda visiškai išnyko. Manoma, kad Kudano figūra susiformavo iš ūkininkų tikėjimo dievu su jaučio galva. Pagal pasakojimą, ši dievybė saugojo nuo nelaimių, nuo nesėkmių ir žadėjo turtingą derlių (Kimura 2005). Taip pat Japonijoje egzistuoja šimtmečių senumo įsitikinimas, kad vyksta reta žmonių ir karvių hibridizacija. Kudanai, t.y. jaučiai su žmonių galvomis, – yra trumpalaikiai ir tikrai egzistavę atvejai. Gimę jie praneša savo pranašystes ir po 4-5 dienų miršta (Mccarthy ir Kimura 2005). Išvaizdos apibūdinimas Kudanai yra pranašiškos būtybės, kurios dažniausiai turi...
Daugiau
Garuda
Garuda (skr. गरुड Garuḍa, liet. „ėdikas”) – tai mitologinis besotis paukščių valdovas budizmo ir induizmo mitologijoje. Šis mistinis paukštis buvo laikomas gyvačių ir Nagų (mitinio dievo, pusiau žmogaus, pusiau kobros) priešu. Legenda Garuda pirmiausiai atsirado induistinėse puranų legendose, kuriose jis yra Kašjapos ir Vinatos sūnus, kuris po penkių šimtų metų tūnojimo kiaušinyje išsirito jau pilnai suaugęs (O’Brien 2017). „Tik jam išsiritus, jo bauginanti milžiniška forma užpildė dangaus skliautą, uraganas sukeltas jo sparnų sudrebino žemę, o šviesa, sklindanti nuo jų, buvo tokia akinanti, kad net dievą jie palaikė Agni, ugnies dievu” – taip Garudos legenda aprašoma „Tibeto simbolių ir motyvų enciklopedijoje” (Beer 1999). Budizmo mitologijoje Garudos yra milžiniškų, plėšrūniškų, labai intelektualių ir socialių paukščių rasė. Garuda kartais vaizduojamas kaip vieno iš penkių dhjani budų parankinis. Kaip ir nagos, Garudos yra kartu gyvūnai ir dievybės, todėl budizmo mitologijoje priklauso žemiausiai dievybių kategorijai: devams ar...
Daugiau
Šiuten-dodžis
Šiuten-dodžis (jap. 酒呑童子 Shuten-dōji) – demonų/žmogėdrų (鬼 Oni) karalius, pasak japonų mitologijos gyvenęs daugiau nei prieš tūkstantį metų tvirtovėje and Oe kalno (大江山 Ōe-yama). Jis yra priskiriamas pačių baisiausių jokajų (妖怪 yōkai) Japonijoje trejetui (日本三大悪妖怪 Nihon sandai aku yōkai), kartu su Tamamo-no Mae (玉藻前 Tamamo-no Mae) ir imperatoriaus Sutoku (崇徳天皇 Sutoku Tennō) šmėkla. Šiuten-dodžis, kaip ir dauguma demonų, tokiu negimė. Jis buvo našlaitis berniukas, žmogaus (jo motinos) ir mitinės aštuongalvės gyvatės Jamata-no Oročio (八岐の大蛇 Yamata-no orochi) atžala. Nors motina šaltiniuose nėra minima, legendos apie Šiuten-dodžio tėvą yra puikiai žinomos visoje Japonijoje, kadangi jį pribaigė Susanoo (須佐之男 Susanowo-no Mikoto), vienas svarbiausių šintoizmo dievų, kai buvo ištremtas į žemę. Pasakojama, kad Šiuten-dodžis labai jauno amžiaus tapo vienuoliu, tačiau laikui bėgant paaiškėjo, kad vienuoliškas gyvenimas jam visiškai netinka. Šiuten-dodžis buvo tinginys, stokojo pagarbos, nuolat kivirčijosi su kitais vienuoliais. O pravardę „Šiuten-dodžis“ (liet. „Mažasis girtuoklis“) gavo todėl, kad dažniausiai laiką leisdavo gerdamas...
Daugiau
