Tibeto budizmas
Tibeto budizmas (dar vadinamas lamaizmu) – religinė tradicija, kuri remiasi Theravados (skr. thereváda) mokymais, meditacijos technikomis ir koordinacijų įžadais taip pat Mahajanos (skr. mahāyāna) filosofija ir kosmologija. Tibeto budizmas susiformavo maždaug VII a., karaliaus Songtseno Gampo laikais. Tibeto budizmo pradžia Tibete budizmas buvo įvestas VII a., o VIII a. pab. ši religija buvo paskelbta valstybine regiono religija. Nors ir budistų persekiojimų metais nuo 838 m. iki 942 m. jų įtaka mažėjo, tačiau vėlyvajame X a. buvo pastebėta religijos atgimimo pradžia. Ši religija greitai tapo dominuojančia, įvesdama vadinamąjį „vėlesnįjį budizmo paplitimą“. Pirmus kelis atsinaujinusių idėjų šimtmečius daugybė vienuolių iš Tibeto keliavo į Indiją, budizmo tėvynę, siekdami visko išmokti apie religiją. Mokyti ir supažindinti plačiau į Tibetą buvo kviečiami indų mokslininkai (Hays, 2015). Prieš budizmo religijos įsitvirtinimą, Tibete buvo praktikuojama senovės šamanistų religija – bonas. Šiai religijai būdingi ezoteriniai ritualiai, egzorcizmai, talismanai,...
Daugiau
Tanabata
Tanabata (jap. 七夕 Shichi seki arba Tanabata, liet. „Septintasis vakaras“) dar kitaip žinoma kaip Žvaigždžių šventė Japonijoje. Ji kilusi iš kinų Valentino dienos (kin. 七夕節 Qī xī jié) ir kasmet švenčiama 7-to mėnesio, 7-ą dieną. Pasak kinų legendos, dvi įsimylėjusios žvaigždės – Altayro ir Vegos, išskirti Paukščių Tako (jap. 天の川 Ama no gawa), gali susitikti vieną kartą metuose – per Tanabatą. Todėl ši šventė nuo seno vadinama Meilės švente. Šventės legenda Tanabatos šventė kilo iš kinų folklorinės meilės istorijos „Audėja ir piemuo“ (kin. 牛郎織女 niú láng zhī nǚ). Istorijoje Dangaus karalius (jap. 天帝 Tentei) turėjo dukterį Orihimę (jap. 織姫 Orihime, atitikmuo – Vegos žvaigždė), kuri audė nepaprasto grožio medžiagas prie Dangiškosios upės, kuri simbolizavo Paukščių Taką. Tėvui labai patiko Orihimės audiniai, todėl princesė labai daug dirbdavo. Tačiau, laikui bėgant, ji tapo vis liūdnesnė, nes daug dirbdama, ji neturėjo laiko su niekuo...
Daugiau
Tomoe Godzen
Tomoe Godzen (巴 御前 Tomoe Gozen, 1157-1247) – XII a. asmenybė, viena garsiausių Japonijos moterų karių (女武芸者 Onna-bugeisha) pasižymėjusiu išskirtine drąsa, grožiu bei kariniais sugebėjimais. XII a. kartu su Kisu Jošinaka (木曾 義仲 Kiso Yoshinaka) dalyvavo Genpei karuose (源平合戦 Genpei kassen), buvo įamžinta kūrinyje – Heike epas (平家物語 Heike Monogatari) ir iki šių laikų Japonijos teatre matomas personažas. Kilmė ir ankstyvasis gyvenimas Tomoe Godzen gimė 1157 m., jos tėvas buvo žymus karys Nakahara Kaneto, motina Kiso Jošinakos žindyvė, kurios vardas šaltiniuose neminimas. Šeima turėjo aukštą socialinį statusą, aukštą išsilavinimą. Tomoe tuometiniame Kiso kalnų regione augo su dviem broliais – Imajumi Kanehira ir Higučiu Kanemicu bei su motinos prižiūrimu Kisu Jošinaka. Spėjama, kad Tomoe Godzen nuo vaikystės buvo mokoma karo meno kaip būsima samurajaus žmona, kas paaiškina jos išsilavinimą bei karinius sugebėjimus. Japonijoje samurajų žmonos nuo vaikystės būdavo mokomos atlikti...
Daugiau
Dhjani budos
Dhjani budos (skr. ध्यानिबुद्ध dhyānibuddha) arba Penki didžiosios Išminties budos, Penki didieji budos, Penki nugalėtojai – Vadžrajanos budizme svarbūs penki budos, kurie simbolizuoja pirminio Budos (adi buda) penkis aukščiausios Išminties aspektus. Tradiciniame budizme jie yra laikomi „pirmapradžiais“ budomis, tai reiškia, jog jie niekada nebuvo įsikūnijime kaip Gautama. Egzistuoja penki Dhjani budos pakylėtoje karalijoje, ir kiekvienas iš jų atstovauja priešnuodį tam tikram dvasios nuodui. Iškviesdami Dhjani budos Esatį, gaunate pagalbą įveikti vieną iš dvasios nuodų. Penki Dhjani budos yra dangiškieji budos, su kuriais budistai susiduria meditacijos metu. Žodis „dhjani“ yra kilęs iš sanskrito žodžio „dhjana“, kuris reiškia meditaciją. Dhjani budos nėra istorinės asmenybės, tačiau yra dieviškosios jėgos ir principų simboliai. Kiekviena iš jų yra atsakinga už skirtingus nušvitimo aspektus ir yra minčių ir sielos gydytoja. Kiekvienas buda vadovauja vienai kosmoso krypčiai ir vienai iš kosmoso karalysčių: vandeniui, orui, žemei arba...
Daugiau
Cučigumo
Cučigumo (土蜘蛛 tsuchigumo, liet. „žemės vorai“) buvo senovės Japonijos literatūroje vartojamas žeminantis terminas, apibūdinantis vietinius klanus bei gentis, kurie priešinosi Japonijos valdžiai. Laikui bėgant cučigumo susiformavo kaip jokajų (妖怪 yokai) rūšis japonų mitologijoje. Išvaizda ir elgesys Cučigumo yra moteriškos lyties, neturintis kaklo voras, turintis aštuonias dideles ilgas kojas ir galvą, sujungtą su kūnu. Panašus į tarantulą, kurių galima rasti Japonijos salose bei kitose pasaulio vietose. Manoma, kad ilgai gyvenantys tarantulai gali transformuotis į jokajus. Jie dydžiu gerokai pralenkia žmogų, todėl gali pagauti daug didesnį grobį, daugiausiai žmones. Kaip ir kiti vorai, jokajai naudoja iliuziją ir apgaulę, kad prisiviliotų savo aukas. Džiorogumas naudoja savo seksualumą suvilioti jauniems vyrams, tuo tarpu cučigumo turi platesnį formų pasirinkimą bei didesnių ambicijų savo aukų atžvilgiu. Istorija Pasak istoriko Motoorio Norinaga, senovės Japonijoje, cučigumo buvo naudojamas kaip žeminantis terminas klanams ar žmonėms, kurie priešinosi ar nerodė...
Daugiau
