Džiubokko
Džiubokko (jap. 樹木子, Jubokko) – tai medžio pavidalo japonų mitologinė būtybė, kuri prieš tapdama jokajumi (jap. 妖怪, Yōkai) buvo paprastu medžiu. Ši mitologinė būtybė yra sutinkama karų bei mūšių vietose, taip pat ir vietose, kuriose esą įvykę masinės mirtys. Šių būtybių mitybą sudaro kraujas. Džiubokko išvaizda ir elgesys Džiubokko galima sutikti vietose, kuriose esą mirę begalės žmonių, kur žemė „permirkusi“ krauju. Iš pirmo žvilgsnio, šios mitinės būtybės, kaip ir kita Japonijos mitologinė būtybė – kodama (jap. 木霊, 木魂, 木魅, Kodama), niekuo nesiskiria nuo paprastų medžių. Tik gerai įsižiūrėjus, galima pastebėti šio „medžio“ keistai atrodančias „šakas“ ar aplink jį po žeme tūnančius kalnus mirusiųjų griaučių. Tai iš tolo pastebi retas netoli šių būtybių užklydęs asmuo. Tačiau, priėjus arčiau, net jei pavyksta pastebėti šiuos bruožus, pabėgti jau yra per vėlu, kadangi džiubokko puola iš karto, vos tik patekus į jų pasiekiamumo zoną. Džiubokko aukas pagriebia...
Daugiau
Undinė (japonų mitologija)
Ningjo (jap. 人魚, Ningyo) japonų folklore yra undinė, jokajus (jap. 妖怪, Yokai). Manona, jog žmogus suvalgęs gardų undinės kūną tampa nemirtingas, dėl to undinė yra populiarus liaudies pasakų elementas. Išvaizda Vakaruose undinės yra vaizduojamos kaip patrauklios būtybės, kurios dainuodamos kerinčią melodiją, jūreivius vilioja šokti į jūra ir mirti, tačiau tradicinė japonų undinė yra bauginantis žvėris su tyliu balsu. Japonų mitologijoje undinė neturi lyties, tai yra padaras su moters galva ir žuvies kūnu. Undinių stebėjimas yra užfiksuotas ankstyviausios rašytinės Japonijos istorijoje. Pirmieji užfiksuoti stebėjimai yra Japonijos kronikose (Nihon Shoki), vienoje iš seniausių klasikinės Japonijos istorijos knygų. Upėje sugautas padaras nebuvo nei žuvis, nei žmogus. Šie padarai yra panašūs į deformuotas žuvis su ilgais pirštais ir nagais, mažais dantim. Jų dydžiai yra labai skirtingi, vienos undinės yra tokio pat dydžio kaip žmogaus kūdikis, kitos savo dydžiu primena didžiuosius banginius. Pasaka apie 800 metų vienuolę Viena žymiausių istorijų apie Japonijos folkloro undines yra ,,Jao Bikuni” (jap. 八百比丘尼, Yao Bikuni), ,,800...
Daugiau
Didysis Ju
Didysis Ju (kin. 大禹, Dà Yǔ) (2200–2100 m. pr. m. e.), dar kitaip vadinamas Da Ju, yra senovės Kinijos mituose minimas imperatorius, įkūręs seniausią Sia dinastiją (2070–1600 m. pr. m. e.), Didžiojo tvano tramdytojas ir dinastinės valdžios pradininkas, dėl nuopelnų buvo vadinamas legendiniu valdovu. Net kritiškasis Konfucijus jį pripažino ir laikė sektinu valdovo pavyzdžiu. Seniausi išlikę šaltiniai apie Didįjį Ju Nors Didysis Ju, pasak legendų, gyveno anksčiau už orakulo kaulus (kin. 甲骨, jiǎgǔ) – seniausius išlikusius rašytinius šaltinius Kinijos istorijoje, tačiau juose Ju vardo nerasta. Pirmą kartą Ju paminėtas Džou dinastijoje (IX a. pr. m. e. – 221 m. pr. m. e.), praėjus keliems šimtams metų po jo mirties. Dauguma šaltinių apie legendinį imperatorių buvo parašyti Hanų dinastijos laikotarpiu (206 m. pr. m. e. – 220 m.). Dauguma žinomų faktų apie imperatorių buvo perduodama iš lūpų į lūpas. Hanų...
Daugiau
Fudzanglongas
Fudzanglongas (kin. 伏藏龙 fuzanglong), dar vadinamas paslėptų lobių drakonu, požemio karalystės brangiųjų metalų, brangakmenių bei turtų sergėtojas kinų mitologijoje (McElroy 2020). Ypatybės Gyvena požemiuose, dažniausiai urvuose. Tikima, kad saugo įvairius paslėptus turtus: brangakmenius, aukso luitus bei žmogaus sukurtus meno kūrinius (China Culture 2014). Fudzanglongas dažnai vaizduojamas ryškios tamsiai raudonos spalvos, tvirtai įsikibęs į savo stebuklingąjį perlą. Taip pat šis drakonas siejamas ir su ugnikalnių išsiveržimais. Pasakojama, jog kartais pažadintas iš miego jis staigiai iškyla iš požemių, taip suformuodamas ugnikalnius. Ugnikalniui netikėtai išsiveržus, tikima, jog Fudzanglongas perduoda žinią dangui. Mitas Kinų mitologijoje išskiriamos keturios pagrindinės drakonų rūšys: dangaus drakonas Tianlongas, žemiškasis drakonas Dilongas, dvasių drakonas Šenlongas ir požemių drakonas Fulongas (Giddens 2005). Tikėtina, jog Fudzanglongas priskiriamas pastarajai grupei drakonų. Viename iš Kinijos mitų apie drakonus pasakojama, jog vienuose iš 28 Dangaus drakono Tianlongo pastatytų rūmų gyveno du broliai: Fudzanglongas ir...
Daugiau
Ugnies šunys (Bulge)
Ugnies šunys arba Bulge (kor. 불 개, bul gae) yra mitiniai ugnies šunys korėjiečių mitologijoje. Vadinami šunų žvėrimis iš tamsos karalystės, Ugnies šunys korėjiečių mitologijoje visada vejasi saulę ir mėnulį, ir sukelia užtemimus, įkasdami į dangaus kūnus. Šios mitologinės būtybės paaiškina tokius reiškinius, kaip saulės ir mėnulio užtemimai (Chung 2014, p. 205). Mitas Mitas, užfiksuotas veikale „Liaudies mitai iš Korėjos“ (kor. 한국의 썰워, hangugui seolwo), pasakoja, kad danguje buvo daug sferų. Vienoje iš jų, Tamsos karalystėje, tamsos karalius Gamangnara ( kor. 가막나라, gamangnara) buvo pavargęs nuo visko. Mitas pasakoja, kad karalius pradėjo nekęsti tamsos ir ilgėtis dangaus kūnų šviesos: saulės ir mėnulio. Gamangnara nusprendė šias šviesas sugauti, o tam padaryti nusiuntė savo nuožmų žvėrį, ugnies šunį Bulge (kor. 불 개, bul gae). Savo šeimininko įsakymu, Ugnies šuo nusprendė pirmiausia atakuoti saulę, bet atsikandęs jos ir norėdamas nunešti atgal į...
Daugiau
