Pietų Korėjos rašytoja Han Kang
Pietų Korėjos rašytoja Han Kang Han Kang (kor. 한강 Han Gang) – žymi Pietų Korėjos poetė, beletristė ir menininkė, 2016 m. apdovanota tarptautine Bukerio premija už romaną „Vegetarė “(kor. 채식주의자 Chaesigjuuija). Išgarsėjo po šios knygosvertimo į anglų kalbą pasirodymo 2015 m. Apie autorę Han Kang gimė Kvangdžiu (kor. 광주 Gwangju) 1970 m., nuo dešimties augo Seule (kor. 서울 Seoul), studijavo privačiame Jonse universitete (kor. 연세대학교 Yeonse-daehaggyo) šiuolaikinę korėjiečių literatūrą (Han Kang 2022). Han Kang šeimoje yra ne vienas rašantysis: jos abu broliai kuria, o tėvas, Han Sing-vonas (kor. 한승원 Han Seung-won), taip pat žymus ir pripažintas P. Korėjos rašytojas (Fan 2018). Prieš susilaukiant Han Kang, jos tėvai prarado dukterį, prabėgus vos dviem valandoms po gimdymo (Beckerman 2017). Šis įvykis paliko žymę ne tik rašytojos tėvų sąmonėje, bet ir jos pačios gyvenime – savo tėvų akyse Han Kang užėmėmirusios sesers vietą. Iš šios patirties gimė autobiografinė meditacija apie netektį ir sielvartą, 2019 m. išleista knyga „Bálta“ (kor. 흰 Huin), kurioje autorė kalba būtent apie tai, kaip praradimas gali susipinti su naujogyvenimo puoselėjimu ir sugyventi toje pačioje erdvėje (Beckerman 2017). Vis dėl to, savo, kaip literatės, kelią Han Kang pradėjo smulkesnės apimties kūriniais. 1993 m. kaip poetė ji debiutavo P. Korėjos literatūriniame lauke su penkiais eilėraščiais, publikuotais žurnale „Literatūra ir visuomenė“ (kor. 문학과사회 Munhaggwasahoe), o po metų – kaip novelistė su kūriniu „Raudonasis inkaras “(kor. 붉은 닻 Bulgeun dach), kuris laimėjo Seulo žurnalo pavasario literatūros konkurse (kor. 서울신문 신춘문예 Seoulsinmunye sinchunmunye) (Han Kang 2022). Šiuo metu Han Kang yra apdovanota daugiau nei dešimtimi įvairių literatūros apdovanojimų, iš kurių vienas svarbiausių – Tarptautinė Bukerio premija, kuri rašytojaibuvo įteikta 2016 m. už romaną „Vegetarė“. Kūrybos bruožai ir tematika Han Kang kūryba įžvalgi, provokuojanti, kūniška, intensyvi, paremta savistaba. Rašytojai neretai suteikiamas „Korėjos Kafkos“ titulas, dėl jos kūriniuose aprašomos žmogaus metamorfozės, ryškių, kone košmariškų, tarsi,iš žmogaus pasąmonės ištrauktų vaizdų. Pagrindinė tematika Han Kang kūriniuose vienaip ar kitaip susijusi su žmogaus prigimtimi. Nuo mažens rašytoją kankinę du klausimai, atsispindi daugumoje jos darbų: kaip žmonėsgeba būti tokie žiaurūs ir šiurkštūs, ir kaip žmonija gali įveikti tokį ribinį smurtą (Armitstead 2016). Kitaip tariant – nužmogėjimo ir orumo sąveika: žmonijos sukelto žiaurumo ir smurto transformacija į jos pačiossavigarbą (Peschel 2016). Žmonijos gebėjimas naikinti ir susinaikinti, moters asmenybės ir kūno autonomija, jos socialinis vaidmuo visuomenėje, smurto atsisakymas – kitos temos, žyminčios Han Kang kūrybą. Svarbiausi kūriniai: „Vegetarė” Pirmą kartą išleistą kaip trys atskiros novelės, romaną „Vegetarė“ P. Korėjos visuomenė sutiko kaip „ekstremalų“, „itin keistą“, groteskišką kūrinį (Shin 2016). Tik po devynerių metų į anglų kalbą išverstas kūrinys, 2015 m. išpopuliarėjo tarptautiniu mastu, 2016 m. autorei pelnydamas prestižinę tarptautinę Bukerio premiją. Šio rinkinio visų novelių siužeto centre ta pati moteris – atsisakiusi mėsos, taip žemindama bei gąsdindama savošeimą ir draugus, bandanti atsisakyti gyvenimo apskritai, tapti augalu – medžiu (Armitstead 2016). Šiame kūrinyje mėsos nevalgymas simbolizuoja smurto atsisakymą ir taip pat visuomenės normų sulaužymą (Ožeraitytė2017), kartu – atsisakymą priklausyti žmonių rasei. Panašų, tačiau švelnesnės tematikos kūrinį Han Kang buvo parašiusi jau anksčiau, 1997 m., pavadinimu „Mano moters vaisius“ (kor. 내여자의 열매 Nea yeojauiyeolmae), pasakojantį apie moterį, kuri pavirsta augalu, tad jos vyras ją pasodina į vazoną, kasdien vis palaisto, kol vieną dieną ji galų gale nuvysta – numiršta, o jos vyras toliau spėlioja, ar ji ateinantį pavasarį vėl pražys(Peschel 2016). Baigus rašyti ir išleidus novelę „Mano moters vaisius“, autorė jautė, kad ši istorija liko nebaigta, tad po kelerių metų ji pradėjo rašyti „Vegetarę“ (Peschel 2016) – tamsesnes, ryškesnes, intensyvesnesnoveles, susidedančias į vieną kūrinį. Šiame romane Han Kang išvysto alegoriją apie moterį, kuri nenorėdama priklausyti žmonijai, pradeda tikėti, jog tampa augalu, taip radikaliai atsisakydama būti dalimi to, kas nešanuolatinę destrukciją ir žiaurumą, ji siekia mirties – gelbėja save (Peschel 2016). Svarbiausi kūriniai: „Žmogiškieji aktai” Romanas „Žmogiškieji aktai” (kor. 소년이 온다 Sonyeoni onda, liet. „Berniukas sugrįžta”), išleistas 2014 m., išsiskiria iš kitų Han Kang kūrinių, kuriems būdinga savistaba tuo, kad jame žvelgiama į kolektyvinę patirtį, aprašomas konkretus istorinis įvykis – Kvangdžiu sukilimas (kor. 광주 민중 항쟁 Gwangju minjung hangjeng) ir jį sekusios žudynės. Han Kang buvo vos devyneri, kai šeima išsikraustė iš Kvangdžiu, jos gimtojo miesto, likus vos keturiems mėnesiams iki sukilimo pradžios (Armitstead 2016). Apie žudynes sužinojo būdama dvylikos iš memorialinio užsienio žurnalistų nuotraukų albumo, kurį autorės tėvai buvo paslėpę nuo savo vaikųaukštai ant lentynos (Armitstead 2016). Bajonete suniokoto moters veido atvaizdas vienoje iš nuotraukų dar visai mažą Han Kang stipriai paveikė emociškai ir dvasiškai (Armitstead 2016). Nuo to laiko rašytoją nuolatkankino klausimai susiję su mirties, blogio ir gėrio egzistavimo prasme. Ji bandė suvokti, kaip žmogaus gali taip viską aplink save niokoti, skaudinti ir žudyti, ir kaip tai būtų galima transformuoti į kažką tauresnio. Priešpradedant rašyti knygą „Žmogiškieji aktai”, Han Kang daug domėjosi ne tik Kvangdžiu sukilimu, bet ir kruvinais įvykiais Bosnijoje, Aušvice (Armitstead 2016). Pagrindinis romano veikėjas – berniukas, paremtasnuotraukomis minėtame albume, tad šio kūrinio rašymas emociškai itin išsekindavo autorę – per dieną ji galėjo parašyti vos kelias eilutes, tada turėdavo sustoti (Armitstead 2016). Knygoje „Žmogiškieji aktai” Han Kang norėjo pasinerti į tai, ką reiškia būti žmogumi (Peschel 2016), todėl šis kūrinys iš esmės yra ne tiek apie Kvangdžiu sukilimą ir jo pasekmes, kiek apie pačią žmoniją ir jos veiksmus apskritai. Han Kang manymu, traumos nereikia gydyti ar kompensuoti – su ja turi būti susitaikoma, nes sielvartas ir netektis yra tai, kas suteikia vietą mirusiesiems tarp gyvųjų, o mums pakartotinai vis aplankant tą vietą, per skausmingą ir tylų susitaikymą, galbūt paradoksalu, bet galima toliau gyventi (Shin 2016). Šiuo įsitikinimu persmelkta visa jos kūryba, prie kurios išpopuliarėjimo ir pripažinimo tarptautiniu mastu neabejotinai prisidėjoDeboros Smith (Deborah Smith) vertimai, jautrūs kultūrinėms potekstėms, savitai autorės meninei raiškai, sunkiai perteikiamoms alegorijoms. Naudota literatūra Armitstead, C. 2016, „Han Kang: ‘Writing about a massacre was a struggle....
Daugiau
Džou Enlajus
Džou Enlajus (kin. 周恩来 Zhōu Ēnlái) (1898–1976) – per savo gyvenimo laikotarpį užėmė šias pareigas: Kinijos Liaudies Respublikos ministras pirmininkas nuo 1949 m. iki pat savo mirties 1976 m.; 1949–1958 m. taip pat buvo pirmasis užsienio reikalų ministras 1949 – 1958 m. Džou Enlajus šias pareigas ėjo kartu su to meto šalies vadovu Mao Dzedongu (kin. 毛澤東 Máo Zédōng). Jaunystė Džou Enlajus gimė Huaiane (kin. 淮安 Huái’ān), Dziangsu (kin. 江苏 Jiāngsū) mieste aristokratiškoje šeimoje. Augdamas pas tetą, išmoko skaityti ir rašyti, vėliau pradėjo domėtis Kinijos literatūra ir opera. Iki dvylikos metų jį supo mokslo pasaulis, tačiau, kai berniukui buvo devyneri, mirė jo mama, o po metų – ir teta. Kadangi jo tėvas gyveno atskirai Hubejaus (kin. 湖北 Húběi) mieste, Džou su dviem jaunesniais broliais išsikėlė gyventi pas tėvo jaunesnįjį brolį į Huaianą, tačiau ten pagyveno tik dvejus metus. Sulaukusiam...
Daugiau
Okada Izo
Okada Izo (jap. 岡田以蔵 Okada Izō) – vienas iš keturių garsiųjų Japonijos samurajų-žudikų (jap. 幕末四大人斬り Bakumatsu Shidai Hitokiri), gyvenusių Bakumatsu laikotarpiu (Edo periodo (1603–1867 m.) pabaigoje) (Hillsborough 2017). Gimė 1838 m. Ivamuros (jap. 岩村藩 Iwamura) miestelyje, dabartinėje Kočio prefektūroje (jap. 高知県 Kōchi-ken), mirė 1865 m. kovo 11 d. Edo periodu samurajai dažnai keisdavo savo vardus, todėl Okada Izo nebuvo jo tikrasis vardas. Samurajaus vardas (jap. 諱 imina) buvo Jošifuru (jap. 宜振 Yoshifuru). Ankstyvasis gyvenimas Prieš tapdamas Takečio Hanpeitos (dar žinomo kaip Takečis Dzuidzanas; jap. 武市瑞山 Takechi Hanpeita) mokiniu, Okada treniruodavosi su savo paties iš ąžuolo pasigamintu kardu (ne iš bambuko, kaip buvo įprasta). Okada Izo mosikuodavo juo nuo ryto iki vakaro taip intensyviai, kad po užsiėmimų skaudėdavo visą kūną (Hillsborough 2017). 1854 m. jis tapo Takečio Hanpeitos mokiniu, o 1860 m. kartu su mokytoju keliavo per Čiūgoku (jap. 中国地方...
Daugiau
Kinijos Valentino diena
Kinijos Valentino diena (kin. 七夕节 Qī xī jié arba kin. 七巧 qī qiǎo, liet. Septynių festivalių vakaras) švenčiama 7-ojo Kinijos Mėnulio kalendoriaus mėnesio 7 dieną. Ši unikali meilės šventė yra giliai įsišaknijusi kinų folklore ir remiasi romantiška Žinu (kin. 织女 Zhīnǚ) ir Niulango (kin. 牛郎 Niú láng) legenda. Anksčiausiai žinoma nuoroda į šį garsų mitą yra viename klasikinės poezijos eilėraštyje, parašytame prieš daugiau nei 2600 metų. Septynių festivalių vakaras įkvėpė Tanabatos (jap. 七夕 Tanabata) šventę Japonijoje ir Čilsoko (kor. 칠석 Chilseok) šventę Korėjoje. Nors tai nėra valstybinė kinų šventė, tačiau Kinijos Valentino diena buvo švenčiama nuo Hanų dinastijos (206 m. pr. Kr. – 221 m.) (Rev 1989). Festivalis vadinamas įvairiai: Septynių festivalių vakaru, kinų Valentino diena arba Šarkų festivaliu. Legenda Folklorinė meilės istorija tarp Žinu, audėjos, kuri simbolizuoja žvaigždę Vegą, ir Niulango, piemens, simbolizuojančio žvaigždę Altayrą, yra bene geriausiai žinoma šio festivalio legenda. Niulangą dažnai skriaudė jo...
Daugiau
Kim Sovolas
Kim Džiongšikas (kor. 김정식 Kim Jeong-sik), geriau žinomas pravarde Sovolas (kor. 소월 Sowol), ji reiškia „baltasis mėnulis“. Jis laikomas vienu iškiliausių ir ryškiausių ankstyvojo modernizmo poetų, tačiau gyveno labai trumpai. Nors Sovolas mirė būdamas vos trisdešimt dvejų (1902–1934 m.) ir 1925 m. išleido tik vieną poezijos rinkinį, pavadintą „Azalijos“ (kor. 진달래꽃 Chindallaekkot), jis vis dėlto pelnė XX a. mylimiausio bei žinomiausio Korėjos poeto vardą. Sovolo poezijos rinkiniai buvo leidžiami dideliais tiražais, ypač XX a. 6–7 dešimtmečiais, kai jo kūryba buvo įtraukta į Pietų Korėjos vidurinių mokyklų programas. XX a. 8-ajame dešimtmetyje, kai padidėjo susidomėjimas poeto socialine ir politine įtaka, pasigirdo kritikų priekaištų, jog jis nesugebėjo tinkamai įsitraukti į socialinių bei politinių problemų sprendimą komplikuotu Korėjos okupacijos laikotarpiu (1910–1945 m.). Nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio fiksuojamas objektyvesnis poeto gyvenimo ir veiklos vertinimas, atkreipiamas dėmesys į neeilinį autoriaus sugebėjimą per literatūrą...
Daugiau
