Leigongas
Leigongas (雷公 Lei gong) – tai kinų griaustinio dievas. Pasak kinų folkloro, Leigongas keliauja ieškodamas besislapstančių nusikaltėlių ir piktųjų dvasių, juos baudžia laidydamas žaibus. Išvaizda Leigongo išvaizdaapibūdinama labai įvairiai. Skirtinguose šaltiniuose jis vaizduojamas turintis slibino, beždžionės ar paukščio išvaizdą. Labiausiai paplitęs jo atvaizdas – žmogaus kūnas su žalia arba mėlyna oda, šikšnosparnio sparnais, paukščio kojomis ir snapu. Su savimi jis visada turi kirtiklį nusikaltusiems bausti, būgną ir medinį plaktuką jam mušti – šiais įrankiais jis sukelia griaustinį. Kilmės teorijos Yra skirtingų Leigongo atsiradimo istorijų. Pasak vieno pasakojimo, jis buvo tik paprastas žmogus, atradęs stebuklingą persikų medį. Paragavęs jo vaisiaus, Leigongas tapo dievu. Kita istorija pasakoja apie medžiotoją su stebuklingu šuniu, kuris turėjo devynias ausis. Kiekvieną rytą medžiotojas žinodavo, kiek žvėrių sumedžios, pagal tai, kiek tą dieną jo šuo pakeldavo ausų. Vieną dieną pabudęs pamatė, kad visos devynios šuns ausys yra stačios,...
Daugiau
Tanukis
Tanukis (狸 arba たぬき tanuki) – japonų mitologinė būtybė, priklausanti jokajams. Įvairiose Japonijos vietose randama pasakojimų apie tanukius. Bake-danuki (化け狸) – formą keičiantys tanukiai) pasakojimuose vaizduojami kaip keistos, paranormalios ir formą gebančios keisti būtybės. Tanukiai dažniausiai yra pagrindiniai veikėjai pasakojimuose, kurių veiksmas vyksta kaimo vietovėse. Keisdami savo išvaizdą tanukiai dažniausiai transformuojasi į vyriškos lyties būtybes. Istorija Mitologiniai tanukiai nėra vienalytės būtybės. Mitai apie tanukius tikriausiai išsivystė iš senovės Kinijos mitų apie lapes, kai jie pasiekė Japoniją. Apie tanukių išsivystymą iš mitinių lapių galima spręsti iš to, kaip jie aprašomi ankstyvuosiuose pasakojimuose, kokie panašumai vyrauja tarp galių, suteiktų lapėms ir tanukiams kinų mituose. Pačioje pradžioje tanukiai (kaip ir lapės Kinijos mitologijoje) buvo labiau kenkiančios būtybės, tačiau japonai lapėms suteikė šiek tiek dieviškumo – lapė tapo dievybės Inari simboliu. Tanukiams buvo suteikta daugiau humoristinių bruožų – nors pasakojimuose tanukiai dažnai pasirodo...
Daugiau
Siedži
Siedži (獬豸 xiè zhì) – tai kinų mitologinė būtybė, simbolizuojanti teisingumą. Pasakojama, kad ji geba atskirti gėrį nuo blogio, o nusikaltusius perduria savo ragu. Ši būtybė vaizduojama dvejopai: kaip padaras, turintis drakono galvą, elnio ragą, liūto akis, tigro nugarą, meškos liemenį, gyvatės žvynus, jaučio uodegą ir arklio kanopas, arba kaip ožka su ilgu tiesiu ragu. Mitas Imperatorius Jao (尧 Yáo) paskyrė Gaojao būti teisėju, nes šio veidas nerodydavo jokių emocijų, jis turėjo žalsvą odą ir paukščio snapą, buvo ryžtingas, aiškiai bei tvirtai kalbėjo, be to, buvo gabus, patyręs, nešališkas ir nepaperkamas. Kad ir kokioje sudėtingoje situacijoje jis būtų, visada sugebėjo iš jos išsisukti. Gaojao rėmėsi vienaragės dieviškosios ožkos, kurią jis augino, pagalba. Ožka buvo žalio plauko ir turėjo ilgą tiesų ragą ant galvos. Būtybė buvo rami, ištikima, sąžininga ir skyrė gerą nuo blogo. Tais atvejais, kai du žmonės susiginčydavo ir niekas kitas negalėdavo...
Daugiau
Kodama
Kodama – dievybė, gyvenanti medyje. Terminas kilęs iš japoniško žodžio kodama (木霊, こだま), kuris pažodžiui reiškia „aidą“ (tarptautinė enciklopedija Britannica). Kodamos yra žmogui paprastai nematomos būtybės, todėl tikima, kad būtent dėl šios savybės, imituodamos žmogaus balsą, dievybės šelmiškai žaidžia kurdamos „aidus“. Taip pat manoma, kad kodamos gyvena dideliuose ir itin senuose medžiuose, globoja miškan užsukusius „švarios sielos“ keliautojus. Jei tikima, kad medyje gyvena kodama, medis pažymimas šventa ryžių virve šimenava (標縄, Shimenava) (Joyce 2010). Istorija Kodamomis tikėta nuo pačių seniausių laikų, kai Japonija dar neturėjo rašytinės kalbos. Per daugelį amžių sukurti trys skirtingi užrašymo būdai, skirti kodamoms pavadinti. Pats seniausias − 古多万− yra dviprasmiškas, susidedantis iš trijų rašmenų: 古 (ko „senas“), 多(da „daugelis“), 万 (ma „10000“). Kadangi senovės japonai naudojo kinišką rašymo sistemą, žodžiams rašyti dažnai buvo pasirenkamas hieroglifo tarimo garsas, o ne reikšmė, tai paaiškina 古多万 naudojimą. Vėliau...
Daugiau
Si-vangmu
Si-vangmu (西王母 Xi Wangmu), arba „Vakarų karalienė motina“, kinų mitologijoje yra viena svarbiausių dievybių, gyvenanti Kunluno kalne, dažniau žinoma kaip Vangmu Niangniang (王母娘娘 Wangmu Niangniang) arba tiesiog Vangmu. Si-vangmu mitai Istoriniais duomenimis, Si-vangmu dievybė egzistavo jau Šangų dinastijos (1600–1046 m. pr. m. e.) valdymo laikais, tačiau mituose ir dailės kūriniuose pasirodė Rytų Džou dinastijos (771–256 m. pr. m. e.) laikotarpiu. „Kalnų ir jūrų knygoje“ (山海經 Shanhai Jing) ji vaizduojama kaip belytė kalnų dvasia „su snieginio leopardo uodega, tigro dantimis ir pasišiaušusiais plaukais“, siunčianti ligas, nelaimes ir bausmes (Kė 1989, p. 21). Vėliau, nuo Kariaujančių karalysčių laikotarpio (465–221 m. pr. m. e.) iki Hanų dinastijos (206 m. pr. m. e.–220 m.), Si-vangmu vaizdinys pamažu keitėsi, ir ši iš laukinės bei žiaurios dievybės virto kilminga dievaite. Si-vangmu „Valdovo Mu gyvenimo aprašyme“ (穆天子傳 Mu Tianzi Zhuan) vaizduojama kaip princesė, rengianti valdovui Mu pokylį ir kartu su juo kurianti eilėraščius bei dainuojanti dainas. Taip pat...
Daugiau
