Sacumos sukilimas
Sacumos sukilimas – paskutinis pilietinis karas Japonijos istorijoje. Supriešinęs Meidži restauracijos herojus. Šis karas buvo didelė grėsmė ne tik evoliucijai link demokratijos, kurios norėjo esminiai vyriausybės nariai, bet ir pačiam rėžimui. Konflikto pradžioje nebuvo aišku ar Sacumos sukilimas pavyks ar žlugs. Sėkmės atveju Japonija politiniu atžvilgiu būtų stipriai pakitusi (Keene 2002, p. 270-271). Priežastys Po Meidži restauracijos Japonijoje vyko esminės reformos, rodančios naujosios vyriausybės autoritetą ir pasitikėjimą savimi. Šios reformos ne visada buvo sutinkamos palankiai. Didelė dalis valstiečių buvo nusiteikę prieš karo prievolę, kurią vadino „kraujo mokesčiu“ ir naujus žemės mokesčius. Dažnai savo nepasitenkinimą jie išreikšdavo smurtu pasižyminčiomis demonstracijos. Vis dėl to, didžiausias nepasitenkinimas buvo pareikštas buvusių samurajų, o ne valstiečių. Veikiausiai stipriausias smūgis senajai socialinių klasių sistemai buvo samurajų klasės panaikinimas. Po Meidži restauracijos šiems neliko veiklos, net ir biurokratijoje. Vis labiau buvo tikimasi, jog samurajai patys save...
Daugiau
Himiko
Himiko (jap. 卑弥呼 Himiko) – legendinės Jamatai karalystės (jap. 邪馬台国 Yamataikoku) (dab. Japonijos) pirmoji žinoma valdovė moteris. Kai kurie šaltiniai teigia, kad ji buvo karalienė-šamanė, valdžiusi politiškai susiskaldžiusią valstybę ir žmones juos apkerėdama burtais. Vardas Tikslus karalienės vardo tarimas nėra žinomas, nes jos valdymo metais (II-III a.) Japonija dar neturėjo savo rašto sistemos. Galima variacija yra Pimiko ar Pimiku, o taip pat žinoma ir kaip Jamatohimė no Mikoto. Kadangi karalienės vardo tarimas kilęs iš kandži (kiniški ženklai, vartojami japonų rašto sistemoje) užrašymo dar iki šios sistemos reformų XX a. vid., manoma, kad tai galimas hieroglifų Himekiko trumpinys, o tai reiškia žynę, šamanę. Taip pat yra teorija, pagal kurią Himiko yra titulas, o ne vardas. Manoma, kad tai iš tiesų yra klaidingas hime-ko užrašymas, reiškiantis princesę. Tai reikštų, jog kinai iš tiesų turėjo omenyje tik Jamatai princesę ar karalienę. Dar...
Daugiau
Tanabata
Tanabata (jap. 七夕 Shichi seki arba Tanabata, liet. „Septintasis vakaras“) dar kitaip žinoma kaip Žvaigždžių šventė Japonijoje. Ji kilusi iš kinų Valentino dienos (kin. 七夕節 Qī xī jié) ir kasmet švenčiama 7-to mėnesio, 7-ą dieną. Pasak kinų legendos, dvi įsimylėjusios žvaigždės – Altayro ir Vegos, išskirti Paukščių Tako (jap. 天の川 Ama no gawa), gali susitikti vieną kartą metuose – per Tanabatą. Todėl ši šventė nuo seno vadinama Meilės švente. Šventės legenda Tanabatos šventė kilo iš kinų folklorinės meilės istorijos „Audėja ir piemuo“ (kin. 牛郎織女 niú láng zhī nǚ). Istorijoje Dangaus karalius (jap. 天帝 Tentei) turėjo dukterį Orihimę (jap. 織姫 Orihime, atitikmuo – Vegos žvaigždė), kuri audė nepaprasto grožio medžiagas prie Dangiškosios upės, kuri simbolizavo Paukščių Taką. Tėvui labai patiko Orihimės audiniai, todėl princesė labai daug dirbdavo. Tačiau, laikui bėgant, ji tapo vis liūdnesnė, nes daug dirbdama, ji neturėjo laiko su niekuo...
Daugiau
Tomoe Godzen
Tomoe Godzen (巴 御前 Tomoe Gozen, 1157-1247) – XII a. asmenybė, viena garsiausių Japonijos moterų karių (女武芸者 Onna-bugeisha) pasižymėjusiu išskirtine drąsa, grožiu bei kariniais sugebėjimais. XII a. kartu su Kisu Jošinaka (木曾 義仲 Kiso Yoshinaka) dalyvavo Genpei karuose (源平合戦 Genpei kassen), buvo įamžinta kūrinyje – Heike epas (平家物語 Heike Monogatari) ir iki šių laikų Japonijos teatre matomas personažas. Kilmė ir ankstyvasis gyvenimas Tomoe Godzen gimė 1157 m., jos tėvas buvo žymus karys Nakahara Kaneto, motina Kiso Jošinakos žindyvė, kurios vardas šaltiniuose neminimas. Šeima turėjo aukštą socialinį statusą, aukštą išsilavinimą. Tomoe tuometiniame Kiso kalnų regione augo su dviem broliais – Imajumi Kanehira ir Higučiu Kanemicu bei su motinos prižiūrimu Kisu Jošinaka. Spėjama, kad Tomoe Godzen nuo vaikystės buvo mokoma karo meno kaip būsima samurajaus žmona, kas paaiškina jos išsilavinimą bei karinius sugebėjimus. Japonijoje samurajų žmonos nuo vaikystės būdavo mokomos atlikti...
Daugiau
Cučigumo
Cučigumo (土蜘蛛 tsuchigumo, liet. „žemės vorai“) buvo senovės Japonijos literatūroje vartojamas žeminantis terminas, apibūdinantis vietinius klanus bei gentis, kurie priešinosi Japonijos valdžiai. Laikui bėgant cučigumo susiformavo kaip jokajų (妖怪 yokai) rūšis japonų mitologijoje. Išvaizda ir elgesys Cučigumo yra moteriškos lyties, neturintis kaklo voras, turintis aštuonias dideles ilgas kojas ir galvą, sujungtą su kūnu. Panašus į tarantulą, kurių galima rasti Japonijos salose bei kitose pasaulio vietose. Manoma, kad ilgai gyvenantys tarantulai gali transformuotis į jokajus. Jie dydžiu gerokai pralenkia žmogų, todėl gali pagauti daug didesnį grobį, daugiausiai žmones. Kaip ir kiti vorai, jokajai naudoja iliuziją ir apgaulę, kad prisiviliotų savo aukas. Džiorogumas naudoja savo seksualumą suvilioti jauniems vyrams, tuo tarpu cučigumo turi platesnį formų pasirinkimą bei didesnių ambicijų savo aukų atžvilgiu. Istorija Pasak istoriko Motoorio Norinaga, senovės Japonijoje, cučigumo buvo naudojamas kaip žeminantis terminas klanams ar žmonėms, kurie priešinosi ar nerodė...
Daugiau
Amitabha
Amitabha kinų kalboje žinomas kaip Emituo (阿弥陀 Ēmítuó), japonų ir korėjiečių kalbose – kaip Amida (阿弥陀, 아미타). Amitabha (skr. अमिताभ Amitābha) verčiant iš Sanskrito kalbos reiškia begalinę šviesą: Amita – „begalinis“, abha – „šviesa“. Todėl dažniausiai Amitabha verčiama kaip „begalinės šviesos Buda“. Amitabha yra dangiškasis Buda, aprašytas vienos iš budistinių mokyklų – Mahajanos raštuose. Amitabha taip pat yra svarbiausias Tyrosios žemės sektos buda. Šios budizmo atšakos išpažinėjų daugiausia sutiksime rytinėje Azijos dalyje. Kaip rašoma Mahajanos raštuose, Amitabha siekia begalinių (amžinųjų) nuopelnų, atsiradusių dėl gerų žmogaus darbų per nesuskaičiuojamus daugybę praėjusių gyvenimų. Istorija Pagal Begalinio gyvenimo sutrą (Sukhavatuvyuha sutra), Amitabha dar pačioje senų senovėje (visatoje, egzistavusioje gerokai prieš mūsų dabartinę visatą) buvo vienuolis vardu Dharmakara. Tačiau, pagal Mahajanos budistų sutras, Amitabha iš pradžių kurį laiką buvo karalius, bet, susipažinęs su budizmo mokymais, atsisakė savo sosto ir tapo vienuoliu Dharmakara, kurio vardas...
Daugiau
Bendzaiten
Bendzaiten (jap. 弁才天 arba jap. 弁財天, Benzaiten) – tai Tekančios Saulės šalies Budizmo deivė, kuri yra kildinama iš hinduizmo išminties, muzikos ir menų deivės Sarasvatės (skr. सरस्वती, Sarasvatī). Bendzaiten garbinimo praktika Japoniją pasiekė per „Auksinės Šviesos sūtros“ (skr. सुवर्णप्रभासोत्तमसूत्रेन्द्रराज, Suvarṇa-prabhāsa Sūtra, jap. 金光明経, Konkōmyōkō) kiniškus teksto vertimus bei įsigalėjo šalyje VI-VIII a. bėgyje. Bendzaiten yra sinkretinė dievybė, turinti tiek budistinį, tiek šintoistinį (jap. 神道, Shintō) aspektus. Bendzaiten taip pat yra vienintelė moteriškos giminės dievybė, priklausanti Septyniems laimės dievams. Ji Tekančios Saulės šalyje taip pat yra vadinama Aštuonranke Bendzaiten (jap. 八臂弁才天, Happi Benzaiten), Dieviškojo Garso Bendzaiten (jap. 妙音天, Myō-on Benzaiten), Uga Bendzaiten (jap. 宇賀神, Ugajin, Uka no Kami) bei Didžiąja Bendzaiten (jap. 大弁才天, Daibenzaiten). Išvaizda Ši dieviškoji būtybė yra kildinama iš deivės Sarasvati, kuri hinduizmo religinėje tradicijoje yra atsakinga už vandenį, išmintį, muziką ir menus. Dėl šios priežasties Bendzaiten yra siejama...
Daugiau
Nuė
Nuė (jap. 鵺, 鵼, 恠鳥 arba 奴延鳥, nue) dar kitaip žinoma kaip japoniškoji chimera – mitinė Japonijos būtybė, arba jokajus (jap. 妖怪, yōkai), priklausiusi mononokė (jap. 物の怪) japoniškų mitinių būtybių grupei. Manoma, kad kaip ir daugelis kitų mitinių būtybių Japonijos mitologijoje, nuė atkeliavo iš senovės Kinijos. Nuė yra viena seniausių jokajų Japonijos mitologijoje. Tai patvirtina jos aprašymas Kodžikyje (jap. 古事記, Kojiki), seniausioje Japonijos kronikoje, kuri datuojama 711-712 m. Anot kitų šaltinių, nuė pirmą kartą minima vėlesniame rašytiniame šaltinyje – Pasakojime apie Heikė (jap. 平家物語, Heike Monogatari) (Foster 2015, p. 194). Šis kūrinys sudarytas iš įvairių istorijų apie tuometinius karus tarp japoniškų klanų, kurie aprašomi remiantis legendomis bei sakmėmis. Išvaizda Nuė yra kelių skirtingų gyvūnų hibridas. Pasakojime apie Heikė teigiama, jog ši būtybė turi beždžionės veidą, tigro kojas, tanukio (japoniškasis meškėnas) kūną ir priekinę gyvatės dalį vietoje uodegos (Foster 2015,...
Daugiau
Raidžinas
Raidžinas (jap. 雷神, Raijin, Ikadzuchi no Kami), taip pat žinomas kaip kaminarisama (jap. 雷様, Kaminarisama), raidensama (jap. 雷電様, Raidensama), narukamis (jap. 鳴神, Narukami), raiko (jap. 雷公, Raikō) – tai Tekančios Saulės šalies perkūnijos bei griaustinio dievas, kuris užima svarbią vietą šintoizmo (jap. 神道, Shintō) dievų panteone. Ši dievybė japonų mitologijoje yra laikoma tiesioginiu Idzanami (jap. 伊邪那美 arba 伊弉冉, Izanami) ir Idzanagi (jap. 伊邪那岐 arba 伊弉諾, Izanagi) (dievybių, kurios, pasak legendų, sukūrė Japonijos salyną) palikuonimi. Išvaizda bei rolės Raidžinas yra dažnai vaizduojamas kaip dievybė, turinti nuožmią bei gąsdinančią veido išraišką, raumeningą figūrą bei žemės traukai nepavaldžius plaukus. Šį Tekančios Saulės šalies dievą supa taiko (jap. 太鼓, Taiko) būgnai, kuriuos jis muša siekdamas sukelti griaustinio garsą. Raidžinas savo rankose neretai laiko didelius plaktukus, kuriais ir muša ankščiau paminėtus taiko būgnus. Kartais griaustinio dievas yra vaizduojamas su trimis rankos pirštais, kurie simbolizuoja praeitį, dabartį bei ateitį. Raidžinas Japonijos visuomenėje yra laikomas žemdirbystės globėju ir dėl to yra itin gerbiamas. Seniau žmonės tikėjo,...
Daugiau
Nurarihionas
Nurarihionas (jap. 滑瓢 / ぬらりひょん Nurarihyon) yra Japonijos mitologinė būtybė, kuri vasaros naktį, kartą per metus veda 100 demonų paradą (jap. 百鬼夜行, Hyakki Yakō) Japonijos gatvėmis. Kilmė Nurarihiono kilmės vieta nėra tiksliai žinoma. Manoma, kad pirmą kartą jokajus su tokiu vardu buvo minimas Vakajamos prefektūroje, tačiau tai pat toks jokajaus pavadinimas galėjo kilti iš Okajamos prefektūros. Okajamos prefektūroje buvo pasakojamos legendos apie į umibodzu panašų jokajų, kurio galva išnirdavo į vandens paviršių. Kai jūreiviai bandydavo ją pasiekti, galva tuoj pat išsprūsdavo (jap. nurari-to) ir dingdavo vandenyje, o po to vėl išlįsdavo (hyon) po kelių sekundžių. Todėl manoma, kad Nurarihiono vardas atsirado kaip onomatopėja šitam dingimo ir išlindimo veiksmui. Pirmosios Nurarihiono vizualizacijos buvo 1737 m. Savakio Sūšio (Sawaki Sūshi) iliustracijų rinkinyje „Šimto demonų iliustracijų knyga“ (jap. 百怪図巻 Hyakkai-Zukan) ir 1776 m. Torijamos Sekieno knygoje „Iliustruotas 100 demonų paradas“. Šiose iliustracijose jis...
Daugiau
