Kabukis
Kabukis (歌舞伎 „muzika-šokis-vaidyba“) – garsiausias tradicinis japonų vaizduojamasis menas. Šis teatras atspindi istorinius įvykius, moralinius konfliktus, asmeninius santykius (UNESCO 2008). Istorija Kabukio meno užuomazgų atsirado XVI a. antroje pusėje Edo eros laikais. „Šventyklos šokėja Okunė (阿国), kilusi iš Izumo ( 出雲) provincijos, garsėjo savo šokiais, kuriuos šokdavo persirengusi vyriškais apdarais. Okunė buvo graži ir įgudusi šokėja, bet žiūrovų dėmesį labiausiai traukdavo veržlus merginos pasirodymas scenoje, kai ji šokdavo apsirengusi vyriškais rūbais. Šiuo neįprastu menu buvo labai žavimasi, todėl atsirado vis daugiau Okunės pasekėjų“ (Noma 1974, p. 83). Iš pradžių kabukį kurdavo tik moterų trupės (Toita, Chiaki 1967, p. 110). Galiausiai vaidindavo aktorės, apsirengusios vyrų kostiumais, o aktoriai vyrai – moterų. Tokia lyčių kaita sulaukė daug dėmesio ir tuo metu pasirodymas buvo vadinamas „Okuni kabuki“ (阿国歌舞伎). 2005 m. kabukio teatras paskelbtas žodinio ir nematerialaus paveldo šedevru, o 2008 m. įtrauktas į šį UNESCO sąrašą...
Daugiau
Sušiai
Sušiai (寿司) – japonų patiekalas iš ryžių, virtų su actu, ir kitų komponentų, dažniausiai žalios žuvies ar kitų jūros gėrybių ir daržovių. Ingredientai ir sušių forma turi daugybę variantų, bet pagrindiniai, naudojami beveik visuose sušiuose, yra ryžiai, žalia žuvis ar jūros gėrybės (kai kuriais atvejais ir mėsa), daržovės. Pjaustyta žuvis be ryžių vadinama sašimiu (刺身). Sušių istorija Japoniškos virtuvės formavimąsi lėmė daug veiksnių: geografinė padėtis, klimatas, religija, kaimyninių valstybių įtaka. Japonijos salas supančiame vandenyne gausu jūros gėrybių, o klimatas palankus ryžiams auginti. Pagrindinė sušių sudedamoji dalis – virti actuoti ryžiai, formuojami į vieną iš daugybės sušių formų. Daugumai sušių rūšių formuoti naudojami džiovintų jūros dumblių lapai noriai (海苔). Sušių garnyrui naudojamos žalios, virtos ar marinuotos jūrų gėrybės, daržovių ar kiaušinienės gabalėliai. Išvertus iš japonų kalbos, sušis reiškia „konservuota žuvis“ arba „ryžiuose ir druskoje fermentuota žuvis“. Sušių kaip patiekalo istorija prasidėjo...
Daugiau
Sumo
Sumo (jap. 相撲, Sumō) yra vadinamas tradicinis japonų kontaktinis sportas, imtynių rūšis. Kovos metu du imtynininkai, vadinami rikiši (jap. 力士, Rikishi) stengiasi išstumti vienas kitą už apskritojo ringo dohio (jap. 土俵, Dohyo) ribų arba bando priversti savo priešininką paliesti žemę bet kuria kūno dalimi, išskyrus kovotojo pėdas. Istorija Pirmą kartą apie sumo užsiminta prieš daugiau nei 1500 metų. Užuominų apie sumo taip pat galima rasti ir įvairiuose Japonijos mitologiniuose bei istoriniuose šaltiniuose. Iki mūsų dienų išlikę senoviniai sienų piešiniai leidžia manyti, jog sumo visų pirmiausia buvo ne sportas, o religinis ritualas. Jis būdavo atliekamas siekiant padėti žemdirbiams užsitikrinti dievybių paramą bei gerą ryžių derlių. Keletas sumo kovų, atliktų VII ir VIII amžiaus bėgyje, buvo laikomos imperatoriškosios ceremonijos dalimi. XX a. pr., 1909 metais sumo buvo pripažintas nacionaline Japonijos sporto šaka. Rikiši Norėdami prisijungti prie sumo imtynininkų bendruomenės ir gyventi sumo namuose (jap. 相撲部屋, Sumō-beya), jaunuoliai privalo atitikti...
Daugiau
Jokajai
Jokajai (妖怪, yokai; ayakashi (妖), mononoke (物の怪), mamono (魔物), arba japonų vaiduokliai, demonai, nepaaiškinamos antgamtinės būtybės (Jisho 2006). Folklore japonų baubai jokajai įkūnija tam tikrą jausmą, vietą ar laiką. Šių antgamtinių būtybių atsiradimo ir raidos istorija tęsėsi nuo vėlyvojo XVII a. iki vėlyvojo XX a. (Foster 2008, p. 2). Istorija Yra keturi pagrindiniai istoriniai laikotarpiai, kurių metu atsirado, plito ir vystėsi jokajų kultūra. Japonų baubai pradėti minėti Edo, arba kitaip Tokugavų laikotarpiu (1603–1867 m.), ypač nuo 1660 m. iki 1780 m., kai jie aprašyti rimtose enciklopedijose ir šmaikščiuose iliustruotuose žurnaluose. Antrasis momentas kultūros istorijoje – Meidži laikotarpis (1868–1912 m.). Jo metu jokajai plito ne tik Rytuose, bet ir Vakaruose, kur buvo rašomi įvairūs fantastinės literatūros veikalai. Trečiasis laikotarpis – pirmoji XX a. pusė. Pasauliui modernėjant, jokajai atspindėjo Japonijos, kaip valstybės, ir japonų, kaip individų, vidinius išgyvenimus. Paskutinis, ketvirtasis laikotarpis – Antrasis pasaulinis karas, kai japonai palūžo po tragiško pralaimėjimo (Foster...
Daugiau
Aikido
Aikido (jap. 合気道, „harmoningas dvasios kelias“) – tai vienas iš japonų savigynos / kovos menų (武道 budō) . Aikido, kaip ir kiti japonų kovos menai, siekia technikos, kūno ir proto suvienijimo. Aikido stengiasi sujungti techniką su dangaus ir žemės dvasia ir taip sukurti „kelią“ treniruoti kūną ir protą, besąlygiškai mylėti viską, kas yra aplinkui. „Ai-ki“ – „meilė“ (harmonija su ki) siekia numalšinti žmogaus ego ir kitus būdingus nenuoširdumo bruožus, palikti vietos susitaikyti su savimi ir tobulinti save. Ši technika reikalauja disciplinos ir padeda žmogui susisiekti su „dangaus įstatymais“. Pirminis tikslas yra ne demonstruoti tobulą techniką, bet išugdyti savo charakterį ir žmogiškumą pagal natūralius visatos įstatymus. Daug metų griežtai treniruodamasis, aikido specialistas išsiugdo vidinę stiprybę ir energiją, kuri išreiškiama švelniai per elgesį ir techniką. Ši koncepcija matoma savituose aikido judesiuose, kurie yra tobulai centralizuoti, teka ir cirkuliuoja judant. Kintantis judėjimas, matomas aikido,...
Daugiau
Ukijo-e
Ukijo-e (浮世絵) yra japoniškos medžio graviūros, žinomos Japonijoje nuo IX a. Žodis ukiyo paimtas iš budistų terminologijos. Iki XVI a. jis reiškė „paniekintą, suvargusį pasaulį“. Vėliau, Edo periode (nuo XVII a.), šis žodis vartotas norint išreikšti sąvokas „madingas, šiuolaikinis, kupinas malonumo“. E reiškia tiesiog „dailės kūrinį“. Dabar ukiyo-e suprantami kaip „kasdienio gyvenimo“ arba „nepastovaus pasaulio“ vaizdai (Takahashi 1983, p. 9). Priešistorė Japonijoje medžio graviūros buvo žinomos nuo IX a., kai vienuoliai naudojo jas budistiniams tekstams iliustruoti, tačiau medžio graviūros suklestėjo tik XVII–XIX a., kai tapo atskira meno šaka (Sidaravičius 1977, p. 5). XVII a. po ilgai trukusių pilietinių karų Japonijoje, valdžia atiteko šiogūnams iš Tokugavų klano. Japonijoje gyvenimas tapo uždaras: bet kokia išvyka iš šalies ar santykiai su užsieniu buvo draudžiami, beveik visiškai išnyko Kinijos kultūros įtaka, daugelį šimtmečių intensyviai veikusi Japonijos kultūrą. Šiuo laikotarpiu suklestėjo tokie miestai, kaip Edas (dabartinis Tokijas), Kijotas...
Daugiau
Karaokė
Karaokė – dainavimo būdas, kuris išpopuliarėjo Japonijoje aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Dainos yra įrašomos su pilnu akompanimentu, bet be vokalo partijos, ją vėliau sukuria dainuojantys (Keneddy, Bourne 1996). Žodis karaokė yra kilęs iš japonų kalbos kara (空) – tuščias ir ōkesutora (オーケストラ) – orkestras. Tai globalus fenomenas, kuris sėkmingai išpopuliarėjo Pietryčių Azijoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Šiaurės Amerikoje, kai kuriose Europos dalyse (Kelly 2001, p. 76). Muzikos žanrai, kuriuos galima dainuoti karaokėje: enka, popmuzika, šokių muzika, rokas, sunkusis metalas, klasikinė, euroamerikietiškoji popmuzika ir rokas, kiniška bei korėjietiška popmuzika (Buckley, 2009, p. 246). Istorija Prieš išsivystant karaokei, buvo įvairių šio reiškinio pirmtakų: Profesionalūs dainininkai koncertinių turų metu ar televizijoje dainavo kartu su iš anksto įrašytu instrumentiniu garso takeliu – fonograma. Muzikos aparatai (jukebox), kuriuose įrašyti populiarūs garso takeliai be vokalo ir turintys funkciją prijungti mikrofoną. Pianinas su iš anksto įrašytais kūriniais, kurių funkcija yra akompanuoti dainuojančiam žmogui...
Daugiau
Mijamotas Musašis
Mijamotas Musašis (宮本武蔵, Miyamoto Musashi, 1584 m. birželio 13 d. – 1645 m.), dar žinomas kaip Šinmenas Takezo ir Mijamotas Bennosukė, buvo garsus japonų samurajus ir klajoklis be mokytojo. Jis pirmasis įvaldė dviejų kardų techniką – Niten Iči-ryū (二天一流, niten ichi ryū) ir ją aprašė savo knygoje „Penkių žiedų knyga“ (五輪の書, Gorin no Sho). Šioje knygoje aprašė ne tik techniką, bet ir kovos strategijas bei savo filosofiją. Kilmė Mijamotas Musašis gimė 1584 m. Mijamoto kaimelyje (dabartiniame Mimasakos (美作市) mieste). Tai buvo nedidelė gyvenvietė Mimasakos provincijoje. Netoli miestelio esantis Kamos šlaitas vedė į vieškelį, jungiantį kelius į Harimą ir Mimasaką. Šis vieškelis buvo seniai naudojamas – iš pradžių gyvūnų, vėliau medžiotojų ir pirklių, o Edo laikotarpiu (江戸時代, Edo jidai, 1603–1868 m.) feodalų, keliaujančių į Edo (dabartinį Tokijo) miestą (Willson, 2004, p. 27). Taip pat tai buvo vienintelis kelias, vedantis iš Mijamoto kaimo. Musašio vardas Mijamotas kilo...
Daugiau
Šintoizmas
Šintoizmas (Shinto) – Japonijos vietinė religija, paremta tikėjimu nematomomis dvasiomis ir galiomis, kurios vadinamos kami (神, „dievas, dievai“). Itin svarbios šventyklos ir įvairūs ritualai, kurie leidžia žmonėms bendrauti su kami. Šintoizmas nėra pasaulio aiškinimo būdas. Japonų religiniai įsitikinimai siekia priešistorinius laikus (BBC, 2011). Japonai apie tokias religijas, kaip indų budizmas, kinų konfucionizmas ir taoizmas, vėliau krikščionybę, sužinojo tik iš užsienio šalių. Visos šios užsienio religijų tradicijos neatpažįstamai pasikeitė dėl sąveikavimo su vietiniu šinto (神道 shintō, pažodžiui – „Dievų kelias“) tikėjimu ir šintoizmo religijos papročiais (Karan 2005, p. 70). Patį šintoizmą gana sunku paaiškinti netgi daugeliui japonų. Iš dalies dėl to, kad pagrindinės religijos vertybės ir elgesio principai buvo susieti su japoniška kultūra kaip dalis tradicijos. Japonai retai atsigręžia į šintoizmą kaip į religiją, kurioje jie sąmoningai dalyvauja. Šintoizmas nėra nuo gimimo įsisavintos tikėjimo taisyklės ar nustatytos religinės pažiūros (Kasulis 2004, p. 1). Religijų susimaišymas Japonijoje egzistuoja...
Daugiau
Sumijė
Terminas sumijė (墨絵) (dar vadinama suibokuga (水墨画; „tušo ir vandens tapyba“) yra kilęs iš japonų kalbos. Tai Kinijoje atsiradusi tapybos tušu technika, kuria iš pradžių užsiimdavo tik zen (kin. 禅 Chan) budizmo vienuoliai. XIV a. ši technika nukeliavo į Japoniją ir paplito kitose Rytų Azijos šalyse, tokiose kaip Korėja ir Vietnamas. Sumijė yra kaligrafijos ir tapybos tušu kombinacija, labai glaudžiai susijusi su filosofija bei religija. Kinų kalboje ši technika vadinama šuimohua (水墨畫), korėjietiškai – sumukhwa (수묵화), o vietnamietiškai – tranh thuỷ mặc (幀水墨). Istorija Iš VIII a. tapybos darbų, esančių Šoso-in imperatoriškojoje meno saugykloje, galima spręsti, kad jau Naros periodo menininkai buvo susipažinę su kiniškosios tapybos pagrindais ir kaligrafiškai ekspresyviomis linijomis, kurios itin atsispindėjo Tangų dinastijos meistro Wu Dao (吴道子 Wu Taotzu) darbuose. Nepaisant to, kad tapybos tušu apraiškų randama net VIII–XIII a. išlikusiuose šaltiniuose, didžiausias susidomėjimas sumijė priskiriamas vėlyvajam Kamakuros (1185–1333 m.) ir ankstyvajam Muromačio (1333–1568 m.) periodams (McDonald, 1984, p....
Daugiau
