Dziuejuanas
Dziuejuanas arba kakuenas (kin. 玃猿 jué yuán, jap. カク猿 kakuen) – tai Kinijos Sičuano, Junanio regionų bei Japonijos mitologinis padaras. Šie mitiniai gyvūnai taip pat vadinami dziue, kaku (玃 jué, kaku), dziuefu (玃父 jué fù), dzia (猳 jiā), dziaguo/kakoku (猳國 jiā guó , kakoku), ir mahua, baka (馬化 mǎhuà, baka). Dziuejuanas yra gana panašūs į beždžiones ir garsėjo tuo, kad grobdavo ir išniekindavo moteris. Įvairių šaltinių pateikiami aprašymai Kinijos autoriaus Li Šidžen medicinos knygoje „Bencao Gagmu“ (本草綱目 Běncǎo gāngmù) dziuejuanai (šioje knygoje vadinama dziue, dziuefu) aprašomi kaip itin didelės beždžionės, turinčios tam tikras gyvenimo stadijas. Pvz.: mihou (獼猴 míhóu), kuri išgyvenusi 800 metų tampa juan (猨 yuán), tada išgyvenusi dar 500 metų pasiekia dziue stadiją, kuri gali gyventi dar 1000 metų. Taip pat „Bencao Gangmu“ knygoje rašoma, kad šie mitiniai padarai paprastai sutinkamai tik subrendę, turi tamsiai mėlynos spalvos...
Daugiau
Čangė
Čangė ( 嫦娥 Cháng’é), dar vadinama Henge (姮娥 Héng’é), yra Kinijos Mėnulio deivė. Ši dievybė siejama su drąsa, jėga ir vaisingumu. Legendos Tautosakoje pasakojama populiari legenda apie kinų Mėnulio deivę. Ši legenda Kinijoje pradėjo sklisti Kariaujančių karalysčių laikotarpiu, yra nemažai pasakojimo versijų, iš jų galima išskirti tris pagrindines. Pirmoji versija. Pasak legendos, Čangė ir jos vyras Šaulys I (后羿 Hou Yi) buvo nemirtingi ir gyveno rojuje. Vieną dieną dešimt Nefrito imperatoriaus sūnų pasivertė į dešimt saulių ir pradėjo deginti Žemę. Kilus panikai dėl didelės kaitros, Nefrito imperatorius paprašė Šaulio I pagalbos. Šis nušovė devynias saules ir paliko tik vieną gyvą sūnų kaip vieną Saulę. Imperatorius liko nepatenkintas, kad devyni iš dešimties jo sūnų mirė. Supykęs jis ištrėmė Šaulį ir jo žmoną Čangę į Žemę gyventi kaip paprastus mirtinguosius. Šaulys I, matydamas savo žmoną nelaimingą, nusprendė leistis į ilgą ir...
Daugiau
Leigongas
Leigongas (雷公 Lei gong) – tai kinų griaustinio dievas. Pasak kinų folkloro, Leigongas keliauja ieškodamas besislapstančių nusikaltėlių ir piktųjų dvasių, juos baudžia laidydamas žaibus. Išvaizda Leigongo išvaizdaapibūdinama labai įvairiai. Skirtinguose šaltiniuose jis vaizduojamas turintis slibino, beždžionės ar paukščio išvaizdą. Labiausiai paplitęs jo atvaizdas – žmogaus kūnas su žalia arba mėlyna oda, šikšnosparnio sparnais, paukščio kojomis ir snapu. Su savimi jis visada turi kirtiklį nusikaltusiems bausti, būgną ir medinį plaktuką jam mušti – šiais įrankiais jis sukelia griaustinį. Kilmės teorijos Yra skirtingų Leigongo atsiradimo istorijų. Pasak vieno pasakojimo, jis buvo tik paprastas žmogus, atradęs stebuklingą persikų medį. Paragavęs jo vaisiaus, Leigongas tapo dievu. Kita istorija pasakoja apie medžiotoją su stebuklingu šuniu, kuris turėjo devynias ausis. Kiekvieną rytą medžiotojas žinodavo, kiek žvėrių sumedžios, pagal tai, kiek tą dieną jo šuo pakeldavo ausų. Vieną dieną pabudęs pamatė, kad visos devynios šuns ausys yra stačios,...
Daugiau
Siedži
Siedži (獬豸 xiè zhì) – tai kinų mitologinė būtybė, simbolizuojanti teisingumą. Pasakojama, kad ji geba atskirti gėrį nuo blogio, o nusikaltusius perduria savo ragu. Ši būtybė vaizduojama dvejopai: kaip padaras, turintis drakono galvą, elnio ragą, liūto akis, tigro nugarą, meškos liemenį, gyvatės žvynus, jaučio uodegą ir arklio kanopas, arba kaip ožka su ilgu tiesiu ragu. Mitas Imperatorius Jao (尧 Yáo) paskyrė Gaojao būti teisėju, nes šio veidas nerodydavo jokių emocijų, jis turėjo žalsvą odą ir paukščio snapą, buvo ryžtingas, aiškiai bei tvirtai kalbėjo, be to, buvo gabus, patyręs, nešališkas ir nepaperkamas. Kad ir kokioje sudėtingoje situacijoje jis būtų, visada sugebėjo iš jos išsisukti. Gaojao rėmėsi vienaragės dieviškosios ožkos, kurią jis augino, pagalba. Ožka buvo žalio plauko ir turėjo ilgą tiesų ragą ant galvos. Būtybė buvo rami, ištikima, sąžininga ir skyrė gerą nuo blogo. Tais atvejais, kai du žmonės susiginčydavo ir niekas kitas negalėdavo...
Daugiau
Si-vangmu
Si-vangmu (西王母 Xi Wangmu), arba „Vakarų karalienė motina“, kinų mitologijoje yra viena svarbiausių dievybių, gyvenanti Kunluno kalne, dažniau žinoma kaip Vangmu Niangniang (王母娘娘 Wangmu Niangniang) arba tiesiog Vangmu. Si-vangmu mitai Istoriniais duomenimis, Si-vangmu dievybė egzistavo jau Šangų dinastijos (1600–1046 m. pr. m. e.) valdymo laikais, tačiau mituose ir dailės kūriniuose pasirodė Rytų Džou dinastijos (771–256 m. pr. m. e.) laikotarpiu. „Kalnų ir jūrų knygoje“ (山海經 Shanhai Jing) ji vaizduojama kaip belytė kalnų dvasia „su snieginio leopardo uodega, tigro dantimis ir pasišiaušusiais plaukais“, siunčianti ligas, nelaimes ir bausmes (Kė 1989, p. 21). Vėliau, nuo Kariaujančių karalysčių laikotarpio (465–221 m. pr. m. e.) iki Hanų dinastijos (206 m. pr. m. e.–220 m.), Si-vangmu vaizdinys pamažu keitėsi, ir ši iš laukinės bei žiaurios dievybės virto kilminga dievaite. Si-vangmu „Valdovo Mu gyvenimo aprašyme“ (穆天子傳 Mu Tianzi Zhuan) vaizduojama kaip princesė, rengianti valdovui Mu pokylį ir kartu su juo kurianti eilėraščius bei dainuojanti dainas. Taip pat...
Daugiau
Pišiu
Pišiu (貔貅 Pìxiū) – Kinijos tradicinėje kultūroje viena iš penkių gėrį nešančių mitologinių būtybių (kitos keturios yra drakonas, feniksas, vėžlys ir vienaragis), galinti pritraukti turtų, sėkmę ir apsaugoti nuo piktųjų dvasių. Pišiu magiškos galios labiausiai atskleidžiamos fengšui filosofijoje. Senovės literatūroje ši būtybė minima kaip Mengšou (猛獸 Měngshòu), reiškiantis „nuožmus žvėris“. Išvaizda Senovės Kinijos mitologijoje Pišiu apibūdinamas kaip galintis skraidyti, pilkai balto kailio, liūto išvaizdą primenantis stebuklingas žvėris, turintis drakono galvą, arklio kūną ir vienaragio kojas. Bėgant metams, Pišiu išvaizdos apibūdinimas kito, tačiau buvo sutarta, kad jis turi trumpus sparnus, vieną arba du ragus, susuktą uodegą, karčius ant krūtinės arba nugaros, dideles akis ir ilgas, grėsmingas iltis (Bates 2008, p. 49). Kiniškas Pišiu pavadinimas (貔貅 Pìxiū) susideda iš dviejų skirtingas reikšmes turinčių žodžių: pi (貔), atspindintis moteriškąją giminę, ir šiu (貅 xiū) – vyriškąją giminę. Šiuolaikinėje kinų kalboje abu žodžiai simbolizuoja leopardą,...
Daugiau
Keturi pasaulio sergėtojai
Keturi pasaulio sergėtojai (四獸 sìshòu) – tai keturios Kinijos mitologijoje paplitusios būtybės, saugančios pasaulį: baltasis tigras, juodasis karys, raudonasis paukštis ir mėlynasis drakonas. Kiekvienas iš jų atstovauja tam tikrai pasaulio krypčiai, spalvai, metų laikui ir elementui. Šios būtybės būdingos Japonijos, Korėjos ir Vietnamo mitologijoms ir šiais laikais dažnai tampa manga žanro knygų ar animė filmų herojais. Mitas Pasak kinų kosmogoninių mitų, pasaulis buvo sukurtas, kai Pangu (盘古 Pángǔ) – pirmykštis žmogus – praskėlė kosminį kiaušinį, kuriame vyravo chaosas, ir savo kūnu atskyrė apatinę bei viršutinę kiaušinio dalis. Jis 18 tūkstančių metų stovėjo laikydamas jas atskirai ir taip atsirado Žemė bei Dangus. Kai kuriose šio mito versijose Pangu kurti pasaulį padėjo keturi mitiniai gyvūnai: vėžlys, drakonas, raudonasis paukštis ir vienaragis (麒麟 Qílín). Tada, kai Žemė ir Dangus buvo galutinai atskirti, Pangu atsigulė ir numirė, o iš jo kūno susiformavo įvairūs...
Daugiau
Pangu
Pangu (盘古/盤古 Pángǔ) – pirmasis žmogus ir pasaulio kūrėjas kinų mitologijoje. Pangu mitas – vienas seniausių Kinijoje, rodantis to meto žmonių supratimą apie dangaus, žemės ir žmonių kilmę. Legenda Pasak legendos, senovės laikais vyravo chaosas, dangus ir žemė buvo susijungę į vieną kūną, panašų į paukščio kiaušinį. To kiaušinio viduje miegojo Pangu – būtybė su dviem ragais, dviem iltimis ir plaukuotu kūnu. Vieną dieną Pangu pabudo ir su didžiuliu kirviu prakirto kiaušinio lukštą, taip atskirdamas dangų ir žemę. Veikiant in ir jang principui, viskas, kas buvo švaru, šviesu ir atitiko in, pakilo į viršų ir tapo dangumi, o viskas, kas buvo tamsu, prilygo jang, tapo žeme. Kiekvieną dieną dangus pakildavo po vieną džangą (3 m), žemė sustorėdavo per vieną džangą (Sun 2010, p. 1). Kartu augo ir Pangu, rankomis remdamasis į dangų, o kojomis įsispyręs į žemę, taip saugodamas, kad...
Daugiau
Sun Vukongas
Sun Vukongas (孙悟空 Sun Wukong) – vienas pagrindinių veikėjų Kinijos klasikiniame romane „Kelionė į vakarus“ (西游记 Xiyouji). Knyga išleista XVI a., jos autorius yra Vu Čengenas (吴承恩 Wu Cheng‘en). Romane pasakojama, kaip Sun Vukongas, dar vadinamas beždžionių karaliumi ir laikomas triksteriu, lydėjo įžymų budistų vienuolį Siuandzangą (玄奘 Xuanzang) į Indiją, kad atrastų šventas sutras (Leeming 2001, p. 120). Istorija ir vardo reikšmė Knygoje „Kelionė į vakarus“ pasakojama, kad Sun Vukongas gimė ant Gėlių ir vaisių kalno. Sun Vukongas atsirado iš akmeninio kiaušinio, kurį sukūrė stebuklingas akmuo, veikiant Dangui, Žemei, Saulei ir Mėnuliui. Papūtus vėjui, iš kiaušinio atsirado beždžionė (Wu 1592, p. 5–6), todėl neretai šis veikėjas vadinamas Akmens beždžione. Nors vartojami ir kiti vardai, pvz., Beždžionių karalius, Didysis išminčius, lygus dangui (齐天大圣 qi tian da sheng) ir pan., tačiau įprasta šią būtybę vadinti Sun Vukongu. Tai yra budistinis vardas,...
Daugiau
Drakonas
Drakonas (龙 lóng) – Rytų Azijos šalyse paplitusi mitinė būtybė, viena iš seniausių ir svarbiausių Kinijos mitologijoje, atpažįstama iš daugybės vardų, pvz., Long Mengas, Longvangas, Na-ačia, Naga ir t. t. Kitaip nei Europos mituose, kuriuose drakonas įkūnija blogio idėją, Rytų Azijoje drakonai dažniausiai simbolizuoja dangiškąjį gėrį (Encyclopædia Britannica 2014). Pirmąjį drakono atvaizdą (jo ilgis siekia apie 1, 78 m) ant bronzinio kiauto, nupieštą prieš 6000 m., archeologai aptiko dabartinės Kinijos pasienyje. 1987 m. Pujango valstybėje, Henano provincijoje, iškastuose kapuose ant bronzinių kiautų rasti drakono ir liūto atvaizdai (Yang 2005, p. 100). Drakono kilmės ištakos randamos ir viename iš seniausių Kinijos mitologijos šaltinių – „Kalnų ir jūrų knygoje“ (山海经 Shanhai Jing). Joje apstu pasakojimų apie įvairių pavidalų drakonus ir pateikiama vieno iš svarbiausio – žvakės drakono (燭龙 Zhulong) – gyvenimo istorija. Taip pat „Vėlyvosios Hanų dinastijos istorija“ (後漢書 Hou Han Shu)...
Daugiau
