Senoji vandenų motina
Šuimu Niangniang (kin. 水母娘娘, Shuǐmǔ niángniáng), arba Senoji vandenų motina, – legendinė kinų mitologijos vandens demonė, raganos dvasia, kilusi iš budizmo ir daoizmo religijos. Taip pat siejama su Baltuoju drambliu, Budos vartų saugotoju, kaip ir jo jauniausioji sesuo. Anot kinų mitologijos, Šuimu 1574 m. paskandino istorinį Sidžou (kin. 思州, Sīzhōu) miestą Hongdze ežere (kin. 洪泽湖, Hóngzé Hú) ir dabar yra įkalinta po kalnu Siuji apskrityje (kin. 盱眙县, Xūyí Xiàn) (Fisher, 2016). H. Dore savo knygoje aprašo demonę kaip jauną, juodaplaukę moterį, galinčią pasiversti į gyvatę ar drakoną. Jei ši būtybė vaizduojama kaip žmogus, tai būna su kardu ir dviem kibirais. Demonė dar vadinama Fontano deive ir Jūrų deive (Doré, 2017). Jinci šventyklų komplekse viena šventykla yra paskirta šiai demonei. Šuimu šventykla (kin. 水母楼, Shuǐmǔ lóu) buvo pastatyta XVII a., joje galima pamatyti Šuimu skulptūrą. Mitologija Skirtinguose regionuose aptinkama skirtingų...
Daugiau
Suidžinas
Suidžinas (jap. 水神, Suijin) yra šintoizmo vandens dievybė japonų mitologijoje. Jis susijęs su daugybe dangiškųjų ir žemiškųjų vandens šintoizmo dieviškumo apraiškų. Tačiau tai taip pat reiškia daugybę mitologinių ir magiškų būtybių, randamų ežeruose, tvenkiniuose, šaltiniuose ir šuliniuose, įskaitant gyvates (žalčius ir drakonus), ungurius, žuvis, vėžlius ir mėsą mintančią kappa. Šių smulkesnių vandens būtybių nereikėtų painioti su geranorišku Suidžinu, dar žinomu kaip Mizu no Kamisama (水の神様, liet. Vandens dievas), žvejų globėju ir vaisingumo, motinystės ir lengvo gimdymo globėju. Ši šintoizmo dievybė plačiai garbinama vandens dievams skirtose suitengū maldyklose (水天宮 suitengū) visoje Japonijoje, o kaimuose dažnai galima rasti jai skirtų akmens votų. Suitengū maldykla Kurume mieste (久留米) Fukuokos prefektūroje yra pagrindinė visų suitengū maldyklų Japonijoje maldykla. Ją ypač garsina besimeldžiantys už saugų ir lengvą gimdymą. Vandens dievai yra garbinami maldyklose, daro įtaką Japonijos kultūrai. Suidžinas taip pat žinomas kaip vandens dievas, Suiten...
Daugiau
Žušou
Žušou (kin.: 蓐收, Rù shōu) kinų mitologijoje yra metalo dvasia, gyvenanti Vakaruose ir globojanti rudenį. Sakoma, jog Žušou pirmasis vardas buvo Gai, jis yra legendinis rudens ir aukso valdovas, dar taip pat laikomas kankinimų dievu, bausmių vykdytojų. Sunku pasakyti, kokius giminystės ryšius turi legendinis valdovas Šaohao (kin. 少昊, Shǎo hào) su šiuo jo pavaldiniu, mat yra trys interpretacijos: jis yra Šaohao sūnus, kurie kartu valdė Vakarus įsikūrę Čangliu kalno viršūnėje (kin. 长留之山, Zhǎngliú zhīshān) (Allen ir Phillips 2012); Žušou galėjo būti ir vienas iš valdovo brolių (Yang, An ir Turner 2005); kiniškuose straipsniuose galima rasti ir nuomonių, jog jis buvo ne vienas iš brolių, bet dėdžių. Visgi dažniausiai manoma ir labiau tikėtina, jog šiuos mitinius dievus siejo tėvo ir sūnaus ryšiai. Išvaizda Kalnų ir jūrų knygoje, Užjūrio vakarų ilgumos skyriuje, užsimena apie vakaruose esančia būtybę, kuri joja ant dviejų drakonų, o...
Daugiau
Mogao urvai
Mogao urvai (kin. 莫高窟, Mògāo kū), dar vadinami „Tūkstančio Budų urvai“ – religinės paskirties budistų kompleksas-šventykla, paversta muziejumi, esanti 25 km į pietryčius nuo Dunhuango (kin. 炖煌, Dùnhuáng) miesto, Gansu (kin. 甘肃, Gānsù) provincijoje. Šis kompleksas taip pat įeina į buvusio Šilko kelio (kin. 丝路, sīlù) teritoriją. Urvuose aptinkami vieni iš geriausių budistinio meno pavyzdžių, kuriuos galima datuoti tūkstantį metų atgal. Pačius urvus sudaro 492 atskiros celės, kuriose galima pamatyti tiek budistinių paveikslų, tiek skulptūrų. Mogao urvai yra vieni iš trijų žymiausių budistinių objektų, esančių Kinijoje. Budistų vienuoliai ne tik gyveno šių urvų patalpose, bet ir meditavo bei ten laidodavo savo mirusiuosius. (Fan 2014, p, 1-2). 1987 m. Mogao urvai buvo įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo objektų sąrašą. (UNESCO 1987) Istorija Mogao urvų konstrukcija prasidėjo IV a. po Kr. kai Šiaurės Vei (kin. 北魏, Běi Wèi) dinastijos laikais (386-534...
Daugiau
Džuničiras Tanizakis
Džuničiras Tanizakis (谷崎 潤一郎, Tanizaki Jun’ichirō) gimė 1886 m. liepos 24 d., mirė 1965 m. liepos 30 d. Buvo žymus šiuolaikinės japonų literatūros rašytojas. Tanizakis daugelyje savo romanų, apsakymų nagrinėjo tokias temas kaip japonų tradicijų laikymasis ir vyrų susižavėjimas dominuojančiomis moterimis. Taip pat jis dažnai rašė apie maniakišką meilę, destruktyvias seksualumo jėgas ir dvejopą moters, kaip deivės ir demono prigimtį. Nuo savo debiuto 1910 m. iki mirties Tanizakis neprarado populiarumo. Biografija Tanizakis gimė Nihonbašio rajone (日本橋, Nihonbashi), Tokijo centre, čia jis ir praleido savo vaikystę. Tanizakis turėjo tris jaunesnius brolius ir tris jaunesnes seses. 1989 m. jo tėvo spaustuvė buvo parduota dėl verslo nuosmukio, tačiau po metų jo tėvas pradėjo užsiimti ryžių prekyba. 1892 m. Džuničiro Tanizakis pradėjo lankyti pradinę mokyklą. Šioje mokykloje mokytoja pripažino jo talentą ir padėjo jam tyrinėti Japonijos ir Kinijos klasikas, suteikė žinių apie tradicijas ir...
Daugiau
