Mogao urvai
Mogao urvai (kin. 莫高窟, Mògāo kū), dar vadinami „Tūkstančio Budų urvai“ – religinės paskirties budistų kompleksas-šventykla, paversta muziejumi, esanti 25 km į pietryčius nuo Dunhuango (kin. 炖煌, Dùnhuáng) miesto, Gansu (kin. 甘肃, Gānsù) provincijoje. Šis kompleksas taip pat įeina į buvusio Šilko kelio (kin. 丝路, sīlù) teritoriją. Urvuose aptinkami vieni iš geriausių budistinio meno pavyzdžių, kuriuos galima datuoti tūkstantį metų atgal. Pačius urvus sudaro 492 atskiros celės, kuriose galima pamatyti tiek budistinių paveikslų, tiek skulptūrų. Mogao urvai yra vieni iš trijų žymiausių budistinių objektų, esančių Kinijoje. Budistų vienuoliai ne tik gyveno šių urvų patalpose, bet ir meditavo bei ten laidodavo savo mirusiuosius. (Fan 2014, p, 1-2). 1987 m. Mogao urvai buvo įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo objektų sąrašą. (UNESCO 1987) Istorija Mogao urvų konstrukcija prasidėjo IV a. po Kr. kai Šiaurės Vei (kin. 北魏, Běi Wèi) dinastijos laikais (386-534...
Daugiau
Džuničiras Tanizakis
Džuničiras Tanizakis (谷崎 潤一郎, Tanizaki Jun’ichirō) gimė 1886 m. liepos 24 d., mirė 1965 m. liepos 30 d. Buvo žymus šiuolaikinės japonų literatūros rašytojas. Tanizakis daugelyje savo romanų, apsakymų nagrinėjo tokias temas kaip japonų tradicijų laikymasis ir vyrų susižavėjimas dominuojančiomis moterimis. Taip pat jis dažnai rašė apie maniakišką meilę, destruktyvias seksualumo jėgas ir dvejopą moters, kaip deivės ir demono prigimtį. Nuo savo debiuto 1910 m. iki mirties Tanizakis neprarado populiarumo. Biografija Tanizakis gimė Nihonbašio rajone (日本橋, Nihonbashi), Tokijo centre, čia jis ir praleido savo vaikystę. Tanizakis turėjo tris jaunesnius brolius ir tris jaunesnes seses. 1989 m. jo tėvo spaustuvė buvo parduota dėl verslo nuosmukio, tačiau po metų jo tėvas pradėjo užsiimti ryžių prekyba. 1892 m. Džuničiro Tanizakis pradėjo lankyti pradinę mokyklą. Šioje mokykloje mokytoja pripažino jo talentą ir padėjo jam tyrinėti Japonijos ir Kinijos klasikas, suteikė žinių apie tradicijas ir...
Daugiau
Mapo tiltas
Mapo tiltas (kor. 마포대교, Mapodaegyo) – tai 1 400 m ilgio tiltas, Pietų Korėjos sostinėje Seule. Jis jungia du – Mapo (kor. 마포, Mapo) ir Jongdiungpo (kor. 영등포구, Yeongdeungpo) rajonus, esančius skirtingose Hangano (kor. 한강, Hangang) upės krantuose. Šis tiltas pradėtas statyti 1968-ųjų metų vasarį, statybos truko virš dvejų metų. Tik pastatytas tiltas pavadintas Seulo tiltu (kor. 서울대교, Seuldaegyo), bet 1984-aisiais buvo pervadintas į Mapo tiltą. Mapo tiltas ir savižudybės Mapo tiltas, geriau žinomas kaip Korėjos mirties tiltas. Pietų Korėja pagal savižudybių skaičių patenka į pirmą dešimtuką – čia kiekvieną dieną vidutiniškai 43 žmonės nusprendžia pakelti ranką prieš save. Priežastys skirtingos, bet išskiriama keletas dažniausiai pasitaikančių: tai problemos, kylančios šeimoje, mokykloje, nelaiminga meilė, sparčiai besivystanti šalies ekonomika, visuomenės spaudimas, stipri konkurencija – siekiama būti sėkmingam, gerai pasirodyti visuomenėje, užsitikrinti stabilų gyvenimą ir t. t. Šios problemos ir nuolatinis tobulumo...
Daugiau
Kinų nagų apsaugos priemonės
Kinų nagų apsaugos priemonės (kin. 指甲套 zhijiatao) – tai vėlyvos Čingų (kin. 清, Qīng) dinastijos (1644–1911) mandžiūrų (kin. 滿洲族, Mǎnzhōuzú), dažniausiai moterų, naudotos, nuo 3 iki 15 cm nagą apgaubiančios priemonės, saugančios nagus nuo išorės veiksnių. Jos naudotos norint nagus išlaikyti ilgus ir taip parodyti savo aukštą padėtį visuomenėje. Apsaugos dažniausiai mūvimos ant vieno, dviejų ar trijų pirštų, tačiau leista jas mūvėti ir ant keturių rankos pirštų. Ant nykščio apsaugos nebuvo mūvimos, nes tai nepatogu. Nagų apsaugos priemonės gamintos iš brangiųjų metalų, inkrustuotos brangakmeniais, tad dėl puošnumo gali būti laikomos ir papuošalais. Istorinis kontekstas XVII a. Mingų (kin. 明, Míng) dinastijos valdymą pakeitė mandžiūrai. 1644 m. Šiaurės Rytų Kinijos Mandžiūrijos regiono tautai užėmus dabartinę sostinę Pekiną, o 1680 m. ir visą Kiniją, buvo įvestas Čingų dinastijos valdymas (Elman, 2020). Jis tęsėsi iki 1911 (arba 1912) m. Jam būdingos ekonominės ir politinės reformos, dėl kurių buvo išplėstos...
Daugiau
Eik-Stok
Eik-stok (kor. 고스톱, goseutop) dar vadinamas Huatu (화투, hwatu), Godori (고도리, godori) arba Matgo (맞고, matgo), jei žaidėjų skaičius yra du, – populiarus korėjietiškas kortų žaidimas, žaidžiamas naudojant huatu arba hanafuda kortų kaladę. Šis žaidimas yra vakarietiško kortų žaidimo „žvejas“ atitikmuo, kuomet žaidimo tikslas yra surinkti kelias to paties tipo kortas. Atsiradimas ir populiarumas Eik-stok yra korėjietiška versija Japonijoje atsiradusio Koi-koi žaidimo, žaidžiamo su hanafuda kortomis (Culli, 1895), tačiau tiek viena, tiek kita šalis perėmė skirtingus niuansus iš viena kitos ir pritaikė žaidimą savo kultūroms. Nepaisant jo šaknų, Japonijoje šis žaidimas yra ne toks populiarus nei P. Korėjoje: kadangi Eik-stok yra dažnai žaidžiamas lošimo tikslais, jis dažnai kelia neigiamas asociacijas su jakudza (Sloper, 2003a). P. Korėjoje Eik-stok dažnai žaidžiamas neformaliuose šeimos susitikimuose, ypač per tokias šventes kaip Naujieji metai ar Čusokas (추석, Chuseok)(Culli, 1895), kartais po oficialios laidotuvių ceremonijos dalies (Lee,...
Daugiau
