Minhva
Minhva (kor. 민화, minhwa) yra viena iš Korėjos meno paveldo rūšių, kuri labiausiai buvo paplitusi nuo XVII a. iki XIX a., t. y. iki Didžiojo Džiosono Karalystės (kor. 조선국, Choseon) eros pabaigos (Koehler et al. 2010). Minhva įprastai yra vadinamas Korėjos liaudies menu, kadangi žmonės, kūrę meno kūrinius šiuo stiliumi, buvo nežinomi arba dažnai keliaujantys. Nepaisant to, jog jie turėjo sugebėjimų tapyti, negalėjo mokytis profesionalaus meno dėl finansinio nepritekliaus ir socialinės padėties. Minhva buvo tapoma ne tik keliaujančių po kaimus dailininkų, bet ir karališkuose rūmuose dirbančių profesionalų (sud. Brown ir Hutton 2011). Nors minhva galėtų būti vadinama keistu, vaikišku ar primityviu menu dėl spalvų ryškumo, įvairumo ir kontrastingumo, karikatūriško stiliaus piešimo būdo, tačiau Didžiojo Džiosono dinastijos metais atliko svarbų vaidmenų. Paveikslai ne tik buvo naudojami kaip dekoracijos, bet jie įamžino paprastų žmonių norus, įsitikinimus ir moralines vertybes (Koehler et...
Daugiau
Vakašiu
Vakašiu Terminas „vakašiu“ (jap. 若衆, wakashū) yra kilęs Japonijos Edo laikotarpiu (jap. 江戸時代 Edo jidai) (1603-1868 m.) ir reiškia jaunus vyrus, kurie yra pasiekę lytinę brandą, bet nėra visiškai suaugę, todėl gali lytiškai santykiauti tiek su moterimis, tiek su vyrais. Tradicinėje japonų visuomenėje vakašiu dažnai vadinami trečiąja lytimi (Isaka, 2016). Vakašiu termino kilmė Vakašiu terminas gali būti atėjęs iš Edo laikotarpio, tačiau vakašiu ištakų galima rasti daug ankstesnėje Japonijos istorijoje. Heiano laikotarpiu (jap. 平安時代 Heian-jidai) (794-1192 m.) Japonijos kultūros sektorius klestėjo; veikė daugybė teatrų, spektaklių ir kitų kultūrinės raiškos formų. Šiuose spektakliuose pagrindinius vaidmenis labai mėgo vaidinti jauni berniukai. Ypač tam tikruose šokiuose, pavyzdžiui, Čigo-Ennen (jap. 稚児延年 chigo-ennen). Ilgainiui berniukai buvo atrenkami pagal išvaizdą, todėl prieš minią šokdavo tik patys „gražiausi“ berniukai. Ši praktika suformavo jaunų vyrų grožio standartus. Taigi terminas vakašiu nebuvo staigus geidulingų gyventojų išradimas, o veikiau...
DaugiauMirusiųjų santuoka Kinijoje
Vaiduoklių santuoka (kin: 冥婚; pinyin: mínghūn) – kiniška laidojimo tradicija, kuri manoma, kad atsirado Čingų dinastijoje 1644–1912 m. Ši tradicija vadinama – mirusiųjų santuoka, kuomet vienas arba abu asmenys savo vestuvių dieną yra mirę. Jungtuvių ceremonijos siekis yra nuraminti mirusiojo vaiduoklį, jog jis galėtų atrasti ramybę ir neklaidžiotų gyvųjų pasaulyje. Tokio tipo sąjunga padėdavo nelaužyti Kinijos tradicijų, padedant nenutrūkti šeimos linijai. Tokio tipo sąjunga tarp mirusiojo ir gyvo žmogaus ar tarp dviejų mirusiųjų, dažniausiai būdavo sudaryta mirusiojo šeimos pastangomis, o pačios vestuvės turėjo labai didelę svarbą ne tik velionio šeimos nariams, bet ir pačiai nuotakai. To meto Kinijos gyventojai tikėjo legenda, jog jeigu jaunas ir netekėjęs žmogus miršta, jam vis vien reikės nukeliauti į mirusiųjų pasaulį su sutuoktiniu. Jeigu ši tradicija nebus įgyvendinta ir neįvyks vestuvės, tuomet mirusiojo vaiduoklis persekios gyvus šeimos narius ir vaidensis šeimos namuose, taip pat...
DaugiauFejerverkai Japonijoje
Fejerverkai – tai dekoratyvinės spalvotos ugnys, gaunamos, specialiomis raketomis iššovus į orą arba uždegus raketas ant įvairių formų karkasų pirotechninių užtaisų. Dažniausiai rengiami per įvairias šventes ar iškilmes, tačiau kartais naudojami ir kitoms progoms. Fejerverkų atsiradimo istorija Fejerverkai, ar tiksliau parakas, manoma buvo atrastas maždaug prieš du tūkstančius metų Kinijoje. Tikima, kad kinų virėjas atsitiktinai sumaišė tris įprastus virtuvės ingredientus: kalio salietrą (KNO3), sierą ir anglis (Russell, M. S. 2000, p. 2). Jie buvo pakaitinti virš ugnies, kol išgaravo vanduo ir tapo juodais nelygiais milteliais, kurie sudegė su garsiu sprogimu. Šis atsitiktinis mišinys, vėliau tapo žinomas kaip parakas. Kinai paraką pavadino ,,huo yao“ arba ,,Ugnies Chemikalu“ ir plėtojo jį toliau. Po kurio laiko, jie buvo pradėti naudoti per vestuves ar religinius ritualus, kadangi buvo manyta, kad fejerverkų sprogimo garsas buvo pakankamai garsus, kad nubaidytų piktąsias dvasias. Neišvengiama buvo ir...
Daugiau
Sansa
Sansa (kor. 산사, 한국의 산지승원, Sansa, Hangug-ui sanjiseung-won) – tai septyni budistų kalnų vienuolynai-šventyklos, esantys Korėjos pusiasalio pietinėse provincijose bei 2018 m. įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą (UNESCO World Heritage list, 2018). Šios septynios, į sąrašą įtrauktos, šventyklos yra: Tongdosa (kor. 통도사, Tongdosa), Busoksa (kor. 부석사, Buseoksa), Bongdžongsa (kor. 봉정사, Bongjeongsa), Bobdžusa (kor. 법주사, Beopjusa), Magoksa (kor. 마곡사, Magoksa), Sonamsa (kor. 선암사, Seonam-sa), Dehungsa (kor. 대흥사, Daeheungsa) (Koreansansa.net). Visos šios šventyklos buvo pastatytos tarp VII ir IX a. bei klestėjo Gorjo (kor. 고려, Goryeo) dinastijos (918-1392 m.) laikotarpiu. Nors šie vienuolynai turi sąsajų su daugeliu skirtingų budistinių atšakų mokymais, tačiau, šias šventyklas sieja bendros, korėjietiškiems vienuolynams būdingos, erdvės bei jų išdėstymas. Šių pastatų erdves sudaro atviras kiemas, vadinamas madangu (kor. 마당, Madang) apsuptas keturių pagrindinių pastatų (Deungdžonas (kor. 대웅전, Daeungjeon, liet. „Budos salė“), paviljonas, paskaitų salė, vadinama bobdangu...
Daugiau
