Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Isonade

Parašė Dovilė Virvilaitė - 2018-05-13 - Japonija

Isonade (jap. 磯撫で isonade) liet. „pakrantės glostytojas“ arba „didžiaburnė jūros pabaisa“  (巨口鰐 おうくちわに  Ō-Kuchi-Wani) – mitinė Japonijos būtybė arba jokajus (妖怪 yōkai), priklausanti ara-mitama japoniškų mitinių būtybių grupei. Isonade yra milžiniška į ryklį panaši jūrų pabaisa, kurios pasirodymas sukelia didžiulį vėją. Būtybė gyvena negiliose Vakarinės Japonijos pakratėse, prie Matsuuros miesto, daugiausiai Nagasakio prefektūroje. Anot šaltinių, Isonade apverčia ir sudaužo laivus jūroje bei ant uodegos esančiais kabliais gaudo neatsargius žvejus ar paplūdymiu vaikščiojančius žmones ir nusitempia juos į jūros dugną. Išvaizda Nors jos kūno forma niekada nebuvo aprašyta jokiuose rašytiniuose šaltiniuose, pakrantės gyventojai pasakoja, kad Isonade uodega ir pelekai yra padengti daugybe į adatas panašių kablių, kurie padeda pagriebti žmones ir nusitempti juos į vandenį (Meyer 2010 ). Kadangi, pasak legendų, į paviršių išnyra tik Isonade uodega, kuri leidžia pagriebti žmones beveik glostymo judesiu, pabaisa ir buvo pradėta vadinti „pakrantės glostytoju“. Pabaisai...

Daugiau

Kamaitači

Parašė Aistė Balčiūnaitė - 2018-05-13 - Japonija

Kamaitači (jap. 鎌鼬 kamaitachi, liet. „pjaunanti žebenkštis“) – tai japonų mitologinė jokajų būtybė (妖怪 yōkai), kuriai priklauso antgamtiniai monstrai, dvasios ir demonai; dažniausiai sutinkama Košinecu regiono pasakojimuose. Jos pavidalas primena sūkurį su žebenkšties formos pavidalais. Iš viso jų yra trys, kai kuriose legendose vaizduojami dar kaip broliai ar tryniai ir kiekvienas iš jų turi savo paskirtį: jie atjoja smėlio sūkuriais, pirmoji žebenkštis žmogų pargriauna, antroji nupjauna jam kojas, o trečiasis susiuva ir sutvarko žaizdą, bet dažnai ji labai daug kraujuoja ir reikia papildomo gydymo. Kamaitači juda labai greitai, dėl to mitologijoje žmonės jų artėjančių nepastebi. Kinų mitologijoje Kamaitači randamas atitikmuo yra Čiongči (kin. 窮奇 Qiongqi, jap. kyūki). Kinijoje Čiongči yra tigras su sparnais, kuris pagal atitinkamas nuodėmes žmonėms daro blogą, pavyzdžiui už kivirčą tigras suės tą, kuris neteisiausias. Jis yra žinomas kaip vienas iš keturių blogųjų ir vaizduojamas kaip kenkiantis žmonėms. Kaip ir kamaitači,...

Daugiau

Namahagė

Parašė Gintarė Ašmantavičiūtė - 2018-05-13 - Japonija

Namahagė (生剥 Namahage) – į demoną panašus jokajus (妖怪 Yōkai), gyvenantis kalnuose šalia Japonijos jūros pakrantės. Namahagė kartą per metus nusileidžia iš kalno gąsdinti vietinių gyventojų. Eina nuo vieno namo durų prie kitų, mojuodama peiliu ir klausdama „ar čia yra blogų vaikų?“. Namahagei ypatingai patinka gąsdinti mažus vaikus ir jaunas nuotakas. Visgi nepaisant žiaurios išvaizdos ir elgesio, namahagė iš tikrųjų yra gera linkintis jokajus (Yokai 2018). Vardo etimologija Vardas atėjo iš pašaipos, kurią naudoja namahagė: „ar jūsų pūslės jau nuluptos?“. Kaip teigiama internetiniame portale: „Šaltais žiemos mėnesiais, tingus žmogus per ilgai laiką praleidęs priešais židinį, nuo karščio gautų pūsles“ (Yokai 2018). „Namomi“ (なもみ namomi) yra vietinis tarmiškas pavadinimas šioms nuo karščio susidariusioms pūslėms, o hagu (剥ぐhagu) reiškia lupti. Taigi šie susijungę žodžiai galiausiai tapo „namahage“ (Yokai 2018). Žiemos metu namahagė įsiveržia į namus ir reikalauja pamatyti vaikus. Tingūs vaikai, visą dieną...

Daugiau

Kamikiri

Parašė Kotryna Bacevičiūtė - 2018-05-12 - Japonija

Kamikiris (jap. 髪切り kamikiri ) dar kitaip žinomas kaip Kamikiri-ma ( かみきりま) – mitinė būtybė Japonijoje arba jokajus (妖怪 yōkai). Pats žodis „Kamikiri“ reiškia reiškinį, kai staiga nutrūksta žmogaus plaukai. Minimas Edo laikotarpio miesto legendų kolekcijose ir kituose šiuolaikiniuose pasakojimuose, tokiose kaip „Šiokoku rijdžindan“ (諸国里人談 Shokoku rijindan (1743) (Foster 2015, p. 210). Taip pat Edo laikotarpiu buvo vaizduojamas ukijo-e  žanro paveikslėliuose. Išvaizda Kamikiris – tai nedidėlis padaras turintis galvą, panašią į varno, kurio snapas yra žirklių formos, o  rankos atrodo kaip skustuvai. Jis yra mažas, jo kūnas yra plonas, tai padeda jam lengvai pasislėpti, taip pat pralįsti pro atvirus langus ar duris ir netikėtai pulti savo aukas. Elgesys Kamikiriui yra būdingi pasivaikščiojimi naktį. Jis slepiasi po stogais ir laukia praeinančių žmonių, tuomet jis netikėtai puola juos ir pjausto plaukus. Kamikiris puola visus, jam nėra svarbu tai vyras ar moteris, tarnas ar aristokratas....

Daugiau

Gašiadokuro

Parašė Žygimantas Mačiulskas - 2018-05-11 - Japonija

Gašiadokuras (jap. 餓者髑髏 gashadokuro, liet. „badaujantis skeletas“), dar žinomas kaip Odokuras (大髑髏 ōdokuro, liet. „didysis skeletas“) – yra antgamtinė Japonijos mitologijos būtybė, priskiriama jokajų (妖怪 yōkai) kategorijai. Vos tik pamatęs žmogų Gašiadokuras bandys jį pagriebti ir nukąsti jo galvą, besimėgaudamas kraujo čiurkšlėmis – gerdamas jį bei leisdamas aptaškyti jo kaulus kiek įmanoma daugiau. Jie medžioja debesuotomis ir tamsiomis naktimis. Yra sakoma, jog Gašiadokuro aukos girdi varpelių žvangėjimą akimirką prieš puolimą. Nors šių būtybių sunaikinti neįmanoma, jas galima atbaidyti arba nukreipti jų dėmesį šintoistiniais (神道 shintō) talismanais (Bane 2016, 134 p.). Išvaizda Gašiadokuras dažniausiai yra vaizduojamas kaip 15 kartų didesnis už įprasto ūgio žmogų plėšrus skeletas, maždaug 90 pėdų (daugiau, nei 27 m) ūgio (gali siekti net 150 pėdų arba 45 m). Kituose pasakojimuose jis yra vaizduojamas kaip milžiniškas prisikėlęs skeletas, sudarytas iš daugybės skeletų (Bane 2016, 134 p.). Kadangi visas kūnas...

Daugiau

Ikirio

Parašė Rūta Kuliešytė - 2018-05-11 - Japonija

Ikirio (生霊 ikiryō, liet. „gyvas vaiduoklis“) – Japonijos mitologijoje žinoma kaip šmėkla, kuri laikinai palieką gyvo žmogaus kūną ir vaidenasi, persekioja kitus. Tai – gyvos dvasios, kurios supykdytos gali prakeikti. Kartais šis jokajus (妖怪 yōkai) įgauna žmogišką formą, o kartais vaizduojamas permatomas kaip vaiduoklis. Tikima, kad jei laikoma pagieža, supykusio žmogaus siela palieka kūną ir pradeda vaidentis savo pasirinktai aukai, siekiant ją prakeikti, sužeisti ar net apsėsti. Tačiau pats kūno šeimininkas nesuvokia, kad jo siela kelia sumaištį kitiems. Teigiama, jog žmogaus siela dažnai palieka kūną esant klinikinės mirties būsenoje, patiriant emocinius sukrėtimus, įniršį. Klasikiniame japonų literatūros kūrinyje „Sakmė apie princą Gendži“ (源氏物語 Genji Monogatari) minima viena žymiausių ikirio apraiškų. Rašoma, jog pavydžios Gendži mylimosios Rokudžio siela palieka kūną, kad galėtų vaidentis ir kankinti savo konkurentes, pačiai Rokudžio to nežinant. Rokudžio šmėkla apsėda princo Gendži nėščią žmoną Aoi–no Ue (葵の上 Aoi–no Ue), kurią...

Daugiau

Nuppeppo

Parašė Gabrielė Varkalytė - 2018-05-11 - Japonija

Nuppeppo (jap. ぬっぺっぽう) – labai neįprastas bei šiurpus jokajus (妖怪 yōkai) Japonijos folklore, pasirodęs japoniškoje literatūroje nuo XVIII a. Kartais tapatinamas su antgamtiniu „mėsos gniužulu“. Vardas „Nuppeppo“ yra kilęs nuo žargono nupperi (ぬっぺり), kuris seniau apibūdindavo moterį, kuri naudojo per daug makiažo. Tai apibūdina būtybės nutįsusią odą, kuri yra panaši į nutįsusį veidą po makiažu. Apibūdinimas Dažnai apibūdinamas kaip belytė būtybė, ne aukštesnė nei metras su puse, o veidas bei kitos kūno dalys padengti nutįsusia oda ir riebalais. Kas tikrai bjauru, tai Nuppeppo kvapas: sakoma, kad jis baisesnis už pūvančios mėsos kvapą. Kai kurie tiki, kad Nuppeppo ir yra pūvantis kūnas. Pasak legendos, mitinis „gniužulas“ yra pasyvus bei malonus, kuris nekenksmingai klaidžioja po apleistus kapus, šventyklas ir kaimus, dažniausiai pasirodo naktį. Jis nedaro žalos žmonėms, tačiau jo neįprasta išvaizda bei nemalonus kvapas gali sukelti šoką. Dažniausiai jie klaidžioja vieni, tačiau kartais...

Daugiau

Teke teke

Parašė Solveiga Grinaitė - 2018-05-11 - Japonija

Teke teke  (jap. テケテケ)- tai baisi japonų moderniųjų sakmių būtybė, priklausanti jokajų (妖怪 yōkai) kategorijai, kurios kūnas buvo padalintas per pusę. Tai nutiko vieną dieną šiai būnant su draugais traukinių stotyje. Draugai, žinodami, jog mergina labai baikšti, norėdami pajuokauti sugalvojo uždėti šiai ant peties cikadą, tačiau nelaimei, mergina šios išsigandusi, šoko po greituoju traukiniu šinkansenu (新幹線 shinkansen) ir jos kūnas buvo padalintas pusiau. Pervažiuota traukinio, ji ilgai kankinosi, kol numirė ir dabar jos vaiduoklio viršutinioji kūno pusė, naudodamasi krumpliais, klajoja po Japoniją, dažniausiai po traukinių stotis. Kita istorija yra apie merginą vardu Kašima Reiko (鹿島礼子 Kashima Reiko), kuri gyveno Japonijoje, Hokaido saloje. Vieną naktį ši buvo užpulta vyrų grupės. Vyrai ją stipriai sumušė, baisiai kankino, kol galiausiai paliko numirti. Kašima bandė kviestis pagalbos, tačiau niekas jos negirdėjo. Mergina dar bandė visokiais būdais ieškoti pagalbos, nušliaužė iki geležinkelio bėgių, tačiau juos pasiekus,...

Daugiau

Širime

Parašė Ieva Kniežaitė - 2018-05-11 - Japonija

Širime (尻目 shirime) – japonų folklore randama būtybė, jokajus (妖怪 yōkai). Jo pavadinimas susideda iš dviejų rašto ženklų – 尻 (shiri, liet. „išeinamoji anga“) ir 目(me, liet. „akis“).  Pats terminas dar gali reikšti paniekinantį žvilgsnį į žmogų. Širime taip pat turi alternatyvų vardą – nuppori-bōzu. Senais laikais buvo sakoma, kad šį jokajų galima rasti Kioto gatvėse. Legenda pasakoja, kad vėlų vakarą Kioto gatvėmis besivaikščiojantis samurajus buvo užkalbintas vyro, apsirengusiu kimono. Vyras paklausė, ar samurajus sutiktų jam skirti šiek tiek laiko. Samurajus jau buvo beišsitraukiąs kardą ir užsipuolė vyrą. Tačiau, vyras staigiai nusirengė savo kimono, pasilenkė ir atvėrė savo išeinamają angą, kurioje buvo matyti šviečianti didelė akis. Samurajus išsigandęs puolė bėgti kuo toliau nuo paslaptingojo padaro. Širime gali savo auką nustebinti net du kartus. Pirma, širime neturi veido (laikinai moka sukelti iliuzija, kad veidą turi), todėl auka nustemba tai supratusi....

Daugiau

Kudanas

Parašė Kristina Michailikaitė - 2018-05-11 - Japonija

Kudanas – (jap. 件 kudan) – tai japonų mitologinė būtybė, priklausanti jokajų (妖怪 yōkai) kategorijai. Kudanas XIX a. pirmoje pusėje tapo plačiai žinoma visoje Japonijoje mitologine būtybe. Kudaną reiškiantis rašmuo susideda iš dviejų elementų: 人 („Žmogus“) ir 牛 („Jautis“). Taigi, rašmuo interpretuojamas kaip „jautis su žmogaus galva“. Kudano legendos aptinkamos vakarinės Japonijos folklore. Tarp Meidži ir ankstyvojo Šiovos laikotarpių, ši legenda visiškai išnyko. Manoma, kad Kudano figūra susiformavo iš ūkininkų tikėjimo dievu su jaučio galva. Pagal pasakojimą, ši dievybė saugojo nuo nelaimių, nuo nesėkmių ir žadėjo turtingą derlių (Kimura 2005). Taip pat Japonijoje egzistuoja šimtmečių senumo įsitikinimas, kad vyksta reta žmonių ir karvių hibridizacija. Kudanai, t.y. jaučiai su žmonių galvomis, – yra trumpalaikiai ir tikrai egzistavę atvejai. Gimę jie praneša savo pranašystes ir po 4-5 dienų miršta (Mccarthy ir Kimura 2005). Išvaizdos apibūdinimas Kudanai yra pranašiškos būtybės, kurios dažniausiai turi...

Daugiau