Busano festivaliai
Busanas (kor. 부산 Busan) – antrasis pagal gyventojų skaičių Pietų Korėjos (kor. 대한민국 Daehanminguk) miestas po Seulo (kor. 서울 Seoul). Miestas įsikūręs šalies pietryčiuose, Korėjos sąsiaurio (kor. 대한 해협 Daehan Haehyeop) pakrantėje ir yra didžiausias šalies bei vienas didžiausių pasaulio uostų. Geografinė padėtis lemia gerai išvystytą logistiką, turizmą ir žuvininkystę. Miestas žinomas ne vien kaip šalies pietryčių ekonomikos, edukacijos ir kultūros centras, bet ir dėl jame kasmet vykstančių festivalių. Baltųjų lokių festivalis Kaip pakrantės miestas Busanas garsėja savo paplūdimiais ir, dėl tiek korėjiečių, tiek užsieniečių, turistų traukos į juos, yra dažnai vadinamas šalies vasaros sostine (Hughes, 2023). Heunde paplūdimys (kor. 해운대 해수욕장 Haeundae haesuyokjang) yra viena mėgstamiausių turistų vietų. Kiekvieną sezoną šis paplūdimys pritraukia daugiau nei 10 milijonų lankytojų (Visit Busan C). Nepaisant vasaros sostinės vardo, Busano paplūdimiai lankytojų pritraukia ir šaltuoju metų laiku. Baltųjų lokių festivalis, vykstantis Heunde...
DaugiauDidysis Kanto žemės drebėjimas
Didysis Kanto žemės drebėjimas Didysis Kanto žemės drebėjimas (jap. 関東大地震 Kantō dai-jishin) įvyko 1923m., rugsėjo 1-ąją dieną, 11 valandą 58 minutės Japonijos laiku. Jis, buvęs tarp 7.9 iki 8.4 balų, sudrebino Kanto lygumoje esančią pagrindinęHonšiu salą, labiausiai nukentėjo Tokijo, Jokohamos bei Čibos, Kanagavos ir Šizuokos apylinkės. Iš viso per tą dieną buvo užfiksuoti 114 virpesiai. Nuo žemės drebėjimo labiausiai nukentėjo Tokijo-Riogoku apylinkė, kur40 tūkstančių pabėgėlių būriavosi dėl prieglobsčio dabartiniame Jokoami-čio parke, kuris buvo pasiglemžtas liepsnų ir visi jame esantys žuvo. Nors, šis žemės drebėjimas nebuvo pats stipriausias Japonijos istorijoje, tačiaujis pareikalavo daugiausiai nei bet kada iki šiol buvusio drebėjimo aukų – apie 140 tūkstančių mirčių, iš jų 40 tūkstančių dingo be žinios ir, manoma, kad yra mirę, o 2 milijonai žmonių liko be namų. Liudytojai teigia, jog šistichinė nelaimė siautė nuo 4 iki 10 minučių, tačiau tragedija nesibaigė – dėl padarinių...
Daugiau
Bunraku
Bunraku (jap. 文楽 Bunraku) – japonų tradicinio lėlių teatro rūšis. Šios teatro rūšies pagrindas yra lėlių judėsių, deklamacijos bei muzikos sintezė. Bunraku ištakos – misterijose, religiniuose kultuose. Turi simbolinio natūralistinio kabukio (jap. 歌舞伎 Kabuki) ir no (jap. 能 Nō) teatro elementų (vle.lt). Bunraku buvo populiari pramoga paprastiems žmonėms Edo laikotarpiu (1603-1868) (jap. 江戸時代 Edo jidai) Osakoje. XVII amžiaus pabaigoje išsivystė į meninį teatrą. Kartu su kabukiu ir no, bunraku yra pripažintas UNESCO nematerialiuoju kultūros paveldu (japan-guide.com 2025). Lėlės Bunraku lėlių ūgis varijuoja nuo 120 iki 150 centimetrų, o svoris – nuo 3 iki 10 kilogramų. Lėlių galvos, vadinamos kašira (jap. 頭 kashira) yra tuščiavidurės ir dažniausiai išskaptuotos iš medžio bei pritvirtintos prie lazdos, kuria valdomas lėlės kūnas. Bunraku teatre naudojamų lėlių galvos yra skirstomos į moteriškas ir vyriškas. Tuomet jos klasifikuojamos pagal socialinį statusą, amžių bei išskirtinius veikėjo charakterio...
Daugiau
Korėjos paguodos moterys Japonijos okupacijos laikotarpiu
Paguodos moterys (kor.종군 위안부 chonggun wianbu, jap. 從軍慰安婦 jūgun ianfu, liet. „Japonų kariuomenės seksualinės vergės“) – taip vadinamos Antrojo Pasaulinio karo metu seksualinei vergovei pagrobtos jaunos moterys ir merginos, kurios buvo išnaudojamos japonų kariuomenės įsteigtuose viešnamiuose (Varga 2009). Šios moterys buvo kilusios iš tokių šalių kaip Korėja, Japonija, Taivanas, Kinija, Filipinai, Indonezija, Vietnamas, Mianmaras ir Nyderlandai (Ahn 2019). Dėl sunaikintų Japonijos dokumentų, kuriuose buvo informacija apie „paguodos moterų“ viešnamius, tikslus moterų skaičius nėra žinomas, tačiau kaip teigė Varga, karo metu tokių moterų galėjo būti iki 300 tūkst., o apie 80% jų sudarė korėjietės (2009, cituojama Hicks 1995, Kwon 1994, Schmidt 2000). Viešnamių įsteigimas Paguodos moterų viešnamiai buvo steigiami Japonijos okupuotų teritorijų karinėse bazėse. Pirmieji Japonijos kariuomenės viešnamiai buvo įsteigti po 1937 m. Nankino skerdynių Kinijoje. Šis įvykis pakenkė Japonijos kariuomenės reputacijai pasauliniu mastu, todėl viešnamiai buvo kuriami kaip priemonė...
Daugiau
Hodžio Masako
Hodžio Masako (jap. 北条政子 Hōjō Masako, 1156–1225) yra žinoma Japonijos istorijoje kaip „vienuolė-šiogunė“ arba ama šiogun (jap. 尼将軍 ama shogun) dėl savo vaidmens Kamakuros šiogunato (jap. 鎌倉幕府 Kamakura Bakufu) įkūrime kartu su vyru Minamoto-no Joritomu (jap. 源頼朝 Minamoto no Yoritomo) bei dėl galingos pozicijos, kurią ji užėmė vyriausybėje po jo mirties (New World Encyclopedia n.d.). Istorinis kontekstas Hodžio Masako gyveno Heiano (jap. 平安時代 Heian Jidai, 794–1185) ir Kamakuros (jap. 鎌倉時代 Kamakura Jidai, 1185–1333) laikotarpių sandūroje. Heiano laikotarpio pabaiga buvo decentralizacijos metas. Laikui bėgant imperatoriškosios šeimos kontrolė silpnėjo, o provincijų karių klasės valdžia išaugo (Facts and Details 2025). Iki šio laikotarpio pabaigos Japonijos politinę struktūrą iš esmės kontroliavo Kioto (jap. 京都 Kyōto) aristokratija, ypač Fudživarų (jap. 藤原 Fujiwara) klanas, kuris išlaikė įtaką per santuokinius ryšius su imperatoriškąja šeima (Facts and Details 2025). O kariai iš pradžių buvo samdomi aristokratijos provincijoms...
Daugiau
