Šiaurės Korėjos propaganda
Propaganda – metodiškai įtikinėjami žmonės siekiant priversti atlikti tam tikrus veiksmus, įtakoti jų mąstymą, elgesio formas ir vertybes. Šiuo metu, galima teigti, jog ji ryškiausiai pastebima Rytų Azijos regione, Šiaurės Korėjoje. Korėjos Liaudies Demokratinėje Respublikoje propaganda skleidžiama visomis įmanomomis priemonėmis, tokiomis kaip: televizija, radijas, internetas, laikraščiai, publikuojami plakatai. Asmenybės kultas Šiaurės Korėjos asmenybės kultui priklauso Kim šeimos dinastija, kuri egzistuoja jau dešimtmečius ir yra minima daugybėje Šiaurės Korėjos kultūros pavyzdžiuose. Valstybė oficialiai to nepripažįsta, tačiau žmonės yra baudžiami dažniausiai griežtomis priemonėmis, kurie kritikuoja ir neparodo deramos pagarbos valdančiajam režimui. Asmenybės kultas prasidėjo dar 1948 m. kuomet Kim Il Sungas atėjo į valdžią ir buvo stipriau išplėstas po jo mirties 1994 m. Dabartinis šalies lyderis Kim Džong Unas, Šiaurės Korėjos įkūrėjo anūkas, ilgą laiką nesirodė viešumai. 2010 m. jis buvo pavadintas jaunuoju generolu, o nuo 2011 m. pabaigos vadinamas kaip...
Daugiau
Vako piratai
Vako piratai (倭寇; Wōkòu– kiniškai, Wakō– japoniškai, 왜구; Waegu– korėjietiškai), tiesiogiai verčiami kaip „nykštukai piratai“ arba „japonai piratai“ buvo piratai, kurie puldinėjo Kinijos, Japonijos bei Korėjos krantus. Vako piratų etniškumas buvo maišytas. Šių piratų aktyvumo didžiausias padidėjimas buvo XVI a. Išskiriamos dvi pagrindinės vako piratų eros – ankstyvoji ir vėlyvoji (So 1975). Ankstyvoji era Pagrindinės Vako piratų bazės buvo Cušima bei Iki ir Goto salynai. Džong Mongdžu (Jeong Mong-ju) buvo išsiųstas iš Korėjos į Japoniją susitvarkyti su problema, ir jo vizito metu Kiūšiū valdytojas Imagava Sadajo sugebėjo pažaboti ankstyvuosius vako, vėliau sugrąžindamas jų pavogtą turtą bei pagrobtus žmones į Korėją. 1405 m. Ašikaga Jošimicu nusiuntė dvidešimt sulaikytų piratų į Kiniją, ten jie buvo gyvi išvirti katile Ningbo mieste (Arano 2005). Pagal Korėjos istorinius įrašus, vako piratai buvo ypač aktyvūs maždaug nuo 1350 m. Po beveik kasmetinių invazijų pietinėse Džolos ir Gjongsango provincijose,...
Daugiau
Kintaro
Kintaro (金太郎 Kintarō, liet. „Auksinis berniukas“) – japonų folkloro didvyris. Nuo vaikystės apdovanotas antžmogiškomis jėgomis, užaugęs Kintaro tapo didvyriu samurajumi. Nors Kintaro, kaip samurajaus, istorija greičiausiai pagrįsta tikros asmenybės – garsaus kario Sakata no Kintokio gyvenimu, iš tiesų jis yra legendinis personažas. Kintaro vaizduojamas kaip raudonos odos spalvos berniukas, apsirengęs tik krūtinės apsaugą, (daiktas primenantis prijuostę, kurį senovės Japonijoje vaikai vilkėdavo vietoje rūbų), ant kurios būdavo užrašytas rašmuo 金 (kin), reiškiantis auksą, ir dažnai laikantis kirvį (masakari)), kuriuo kirsdavo medžius bei gindavo mišką nuo pabaisų. Kintaro atsiradimas Nors yra keletas mito versijų, pasakojančių apie Kintaro gimimą, pats populiariausias yra šis. Sakata buvo karys iš Kioto, įsimylėjęs nuostabią jauną ir kilmingą moterį ir ją vedęs. Tačiau netrukus jis įsivėlė į rūmų intrigas ir dėl piktų apkalbų, kurias paskleidė jo galios pavydintys rūmininkai, buvo išvarytas kartu su mylimąja. Sakoma, jog Sakata žuvo...
Daugiau
Dangaus mandatas
Dangaus mandatas (天命 Tianming) yra senovės Kinų civilizacijos filosofinis principas, kuris atsirado Džou dinastijoje (周朝 Zhou chao, 1046-256 m. pr. Kr.) Dangaus mandatas nurodo, ar Kinijos imperatorius yra pakankamai doras valdyti. Jei jis neištesi savo kaip imperatoriaus įsipareigojimų, jis praranda dangaus mandatą, o taip pat ir teisę būti imperatoriumi. Atsiradimo istorija Šangų dinastija (商朝 Shang chao, 1675-1046 m. pr. Kr.), įkurta karaliaus Tango (湯 Tang), laimėjus perversmą prieš Sia dinastiją (夏朝 Xia chao, 2070-1675 m. pr. Kr.). Imperatorius Tangas, atėjęs į valdžią, pakeitė žmonių valdymo principus. Vietoje to, kad valdytų žmones persekiojimais ir naudodamas priespaudą kaip tai darė Sia dinastijos paskutinysis imperatorius, Tangas pasitelkė užuojautą ir prielankumą. Dėl tokios valdymo formos sumažėjo konfliktų, žmonės gyveno laimingai ir šalis suklestėjo. Dešimtojo Šangų dinastijos imperatoriaus valdymo metais sąlygos pradėjo keistis, didėjo nesanaika tarp pačių Šangų dinastijos šeimos narių bei pradėjo kilti problemų socialiniuose sluoksniuose. Paskutiniaisiais...
Daugiau
Imperatorė Cisi
Imperatorė Cisi (慈禧太后 Cixi taihou) – Čingų (清朝 Qing chao) dinastijos paskutinė našlė – imperatorė, imperatoriaus Sianfengo (咸豐帝 Xianfeng-di) žmona, imperatoriaus Zaičuno (Tongdži) (同治帝 Tongzhi-di) motina ir regentė, imperatoriaus Guangsiu (光绪帝 Guangxu Di) įmotė ir viena galingiausių moterų Kinijos istorijoje (Encyclopædia Britannica, 2016). Jaunystė Cisi gimė Kinijoje, Šiaurės Rytų Kinijos teritorijoje, šeimoje kilusioje iš Mandžiūrijos (满族 Man Zu) 1835 m. lapkričio 29 d. (Sit, 2001). Gimusi paprasto valdininko šeimoje ir sulaukusi aštuonerių metų 1843 m. spalio 7 d. Cisi kartu su savo šeima išvyko gyventi į Pekiną. 1849 m. būdama keturiolikos tapo viena iš 60 nominančių tapti imperatoriškąja sugulove Uždraustajame mieste (紫禁城 Zijin Cheng). Po dviejų metų tuometinė našlė-imperatorė paskyrė Cisi būti viena iš imperatoriaus Sianfengo imperatoriškųjų sugulovių (Sit, 2001). Tuo metu Cisi užėmė neaukštas pareigas Uždraustajame mieste, jos gyvybė visiškai priklausė nuo imperatoriaus (Wu, 2015). Tai pasikeitė 1856 m. jai pagimdžius vienintelį...
Daugiau
