Širime
Širime (jap. 尻目, Shirime) pavadinimas yra suteiktas vienam Tekančios Saulės šalies jokajui (jap. 妖怪, Yōkai). Jis Japonijoje taip pat yra žinomas Nupori-Bodzu (jap. ぬっぽり坊主, Nuppori-bōzu) vardu. Šios būtybės pavadinimas yra sudarytas iš dviejų kandži (jap. 漢字, Kanji) ženklų – širi (jap. 尻, Shiri, liet. „užpakalis“ ir me (jap. 目, Me, liet. „akis“). Širime terminas japonų kalboje turi neigiamą reikšmę bei gali būti naudojamas siekiant apibūdinti žmogaus akių žvilgsnį atgal arba į šoną. Kilmė Edo periodo (jap. 江戸時代, Edo jidai) poetas Josa Buson (jap. 与謝蕪村, Yosa Buson, 1716-1784 m.) aprašė širime savo darbe, pavadintame „Busono jokajų iliustracijų rinkinys“ (jap. 蕪村妖怪絵巻, Buson yōkai emaki). Tai yra vienintelis žinomas iki mūsų dienų išlikęs rašytinis šaltinis, kuriame buvo paminėta ši aukščiau paminėta būtybė. Išvaizda Josa Buson savo darbe ne tik pavaizdavo širime, bet taip pat pateikė šį būtybės išvaizdos apibūdinimą: „Kiotas, Katabiros sankryžos pabaisa vardu Nupori-bodzu. Ji neturi nei akių, nei nosies. Vienintelė akis yra vietoje išeinamosios angos. Akis skleidžia šviesą.“ Elgsena Širime patinka gąsdinti žmones....
Daugiau
Kudanas
Kudanas – (jap. 件 kudan) – tai japonų mitologinė būtybė, priklausanti jokajų (妖怪 yōkai) kategorijai. Kudanas XIX a. pirmoje pusėje tapo plačiai žinoma visoje Japonijoje mitologine būtybe. Kudaną reiškiantis rašmuo susideda iš dviejų elementų: 人 („Žmogus“) ir 牛 („Jautis“). Taigi, rašmuo interpretuojamas kaip „jautis su žmogaus galva“. Kudano legendos aptinkamos vakarinės Japonijos folklore. Tarp Meidži ir ankstyvojo Šiovos laikotarpių, ši legenda visiškai išnyko. Manoma, kad Kudano figūra susiformavo iš ūkininkų tikėjimo dievu su jaučio galva. Pagal pasakojimą, ši dievybė saugojo nuo nelaimių, nuo nesėkmių ir žadėjo turtingą derlių (Kimura 2005). Taip pat Japonijoje egzistuoja šimtmečių senumo įsitikinimas, kad vyksta reta žmonių ir karvių hibridizacija. Kudanai, t.y. jaučiai su žmonių galvomis, – yra trumpalaikiai ir tikrai egzistavę atvejai. Gimę jie praneša savo pranašystes ir po 4-5 dienų miršta (Mccarthy ir Kimura 2005). Išvaizdos apibūdinimas Kudanai yra pranašiškos būtybės, kurios dažniausiai turi...
Daugiau
Šiuten-dodžis
Šiuten-dodžis (jap. 酒呑童子 Shuten-dōji) – demonų/žmogėdrų (鬼 Oni) karalius, pasak japonų mitologijos gyvenęs daugiau nei prieš tūkstantį metų tvirtovėje and Oe kalno (大江山 Ōe-yama). Jis yra priskiriamas pačių baisiausių jokajų (妖怪 yōkai) Japonijoje trejetui (日本三大悪妖怪 Nihon sandai aku yōkai), kartu su Tamamo-no Mae (玉藻前 Tamamo-no Mae) ir imperatoriaus Sutoku (崇徳天皇 Sutoku Tennō) šmėkla. Šiuten-dodžis, kaip ir dauguma demonų, tokiu negimė. Jis buvo našlaitis berniukas, žmogaus (jo motinos) ir mitinės aštuongalvės gyvatės Jamata-no Oročio (八岐の大蛇 Yamata-no orochi) atžala. Nors motina šaltiniuose nėra minima, legendos apie Šiuten-dodžio tėvą yra puikiai žinomos visoje Japonijoje, kadangi jį pribaigė Susanoo (須佐之男 Susanowo-no Mikoto), vienas svarbiausių šintoizmo dievų, kai buvo ištremtas į žemę. Pasakojama, kad Šiuten-dodžis labai jauno amžiaus tapo vienuoliu, tačiau laikui bėgant paaiškėjo, kad vienuoliškas gyvenimas jam visiškai netinka. Šiuten-dodžis buvo tinginys, stokojo pagarbos, nuolat kivirčijosi su kitais vienuoliais. O pravardę „Šiuten-dodžis“ (liet. „Mažasis girtuoklis“) gavo todėl, kad dažniausiai laiką leisdavo gerdamas...
Daugiau
Onrio
Tradiciniame Japonijos tikėjime ir literatūroje Onrio (jap. 怨霊, Onryō, pažodžiui „kerštinga dvasia“) pavadinimas yra suteiktas vaiduokliams (jap. 幽霊, Yūrei), kurie gali padaryti ar sukelti tiesioginę žalą gyviesiems, sužeisti ar nužudyti savo priešus bei sukelti stichines nelaimes siekdami atkeršyti už jiems padarytas skriaudas (Matsuyama, 2017). Onrio terminas kartais persidengia su kitu Gorio (jap. 御霊, Goryō) vaiduoklių grupei taikomu pavadinimu. Pagrindinis skirtumas nuo Onrio yra tas, jog Gorio grupei priskiriamos dvasios nebūtinai visada būna kerštingos (Nakamura, 1983). Išvaizda Tradiciškai Onrio ir kiti japoniški vaiduokliai neturėjo savitų skiriamųjų bruožų, kurie leistų nustatyti jų priklausymą konkrečiai grupei ar tipui. Vis dėlto, Edo laikotarpiu (jap. 江戸時代, Edo jidai), išaugus klasikinės japonų dramos ir šokio žanro kabuki (jap. 歌舞伎, Kabuki) populiarumui, šioms dvasioms vizualizuoti buvo sukurtas specialus teatro kostiumas. Vaiduoklio ar dvasios kostiumas buvo sudarytas iš trijų pagrindinių elementų: balto, laidojimo ceremonijos metu vilkimo kimono (jap. 着物, Kimono), kuris yra vadinamas širošiodzoku (jap. 白装束, Shiroshōzoku) arba šinišiodzoku...
Daugiau
Hone-onna
Hone-onna (jap. 骨女Hone-onna, liet. „kaulėta moteris“) yra moteriškos lyties jokajus (妖怪 yōkai), kuriuo tampa mirusios, įsimylėjusios merginos, viliojančios ir žudančios vyrus (Sekien 2017, p. 126). Legenda Pasakojime „Bijūno žibintas“ (牡丹燈籠 Botan Dōrō) pasakojama apie samurajų (侍 samurai), kurio vardas buvo Šinnodžio Ogivara (荻原新之丞 Ogiwara Shinnojō). Jis sutiko jauną merginą, kurios vardas Ocuju (おつゆ Otsuyu). Tuo metu Ocuju buvo kartu su savo tarnaite bei laikė bijūno žibintą. Jie pamilo vienas kitą ir pradėjo susitikinėti kiekvieną vakarą ir kartu praleisti naktis, per kurias tarnaitė saugojo bijūno žibintą. Šinnodžio jautėsi labai laimingas ir kaip niekada gyvas (Drazen 2011, p. 209). Vieną vakarą netoliese gyvenęs vyras pamatė tikrąją Ocuju išvaizdą – skeletas su vis dar yrančiais odos audiniais, tad apie tai praneša ir pačiam samurajui. Siekdamas išsigelbėti, Šinnodžio kreipiasi į budistų vienuolį. Šis perspėjo, kad samurajus yra traukiamas į mirusiųjų pasaulį ir jei jis ir toliau...
Daugiau
Kšitigarbha
Kšitigarbha (skr. क्षितिगर्भ Kṣitigarbha) – Mahajanos budizmo atšakos mitinė bodisatva, labiausiai susijusi su požemių pasauliu. Kšitigarbha sanskrite reiškia „žemės gausybė”, „žemės įsčios”, ir tai – svarbi bodisatva, kuris turi galią išgelbėti būtybes, kurioms teko atgimti pragaruose. Kulto paplitimas Nors Kšitigarbha ir yra žinomas visose Mahajanos tikėjimo šalyse bei priklauso plačiai žinomai aštuonių bodisatvų grupei, jis nėra atskiras garbinimo objektas Indijos ar Tibeto budizme. Tik Rytų Azijoje Kšitigarbha tapo atskiru garbinimo objektu. Kinijoje Kšitigarbhos kultas susilaukė populiarumo V a. (Buswell 2014, p. 448). Kinijoje ši bodisatva vadinama Didzangu (kin. 地藏 Dìzàng). Būtent jo gebėjimas gelbėti mirusius šeimos narius nuo siaubingų atgimimų ir tapo Didzango pagrindine savybe Kinijoje, kur jis tapo Pragaro valdovu, priešingybe Nefrito Imperatoriui kinų kosmologijoje (Buswell 2014, p. 448). Kšitigarbha yra populiarus Japonijoje, kur yra geriau žinomas kaip Džidzo (jap. 地蔵菩薩 Jizō Bosatsu). Korėjoje jis žinomas kaip Džidžang (kor. 지장 Jijang). Mitas...
Daugiau
Nanbano prekybos laikotarpis
Nanbano prekybos laikotarpis (jap. 南蛮貿易時代 Nanban bōeki jidai, liet. „Mainų su pietiniais barbarais laikotarpis“), arba Nanbano mainai (jap. 南蛮貿易 Nanban bōeki, liet. „Mainai su pietiniais barbarais“), yra 1543 m. prasidėję prekybiniai ryšiai tarp Japonijos ir Portugalijos. 1614 m. šie ryšiai nutrūko, nes pradėta vykdyti Japonijos uždarumo politika (jap. 鎖国 Sakoku, liet. šalies uždarymas) (Cruz 2016). Kinų kalbos žodžiu Nánmán (kin. 南蠻, liet. „žmogus iš Pietų“) vadinti Kinijos pietuose ir pietvakariuose, daugiausia Jangdzės (Yangtze) upės slėnyje, gyvenę vietiniai žmonės. Vėliau japonai perėmė šį žodį, ir Nanban (jap. 南蛮, liet. „pietiniai barbarai“) pradėtas vartoti norint apibūdinti į Japoniją atvykusius portugalus ir kitus europiečius (Cruz 2016). Kultūrinis susidūrimas Nuo pirmojo susidūrimo 1542 m. Tanegašimos (jap. 種子島 Tanegashima) saloje japonai portugalus vertino atsargiai. Atvykėliai iš Europos vietiniams sukėlė stiprų kultūrinį šoką, nes nesuprato japonų rašto sistemos ir nemokėjo naudotis valgymo lazdelėmis. Nanbano prekybos laikotarpiu japonai buvo supažindinti su naujomis technologijomis, karine ginkluote,...
Daugiau
Širakamio kalnai
Širakamio kalnai (jap. 白神山地 Shirakami sanchi, liet. „Baltojo dievo kalnai“) yra vienas UNESCO organizacijos saugomų pasaulio objektų Japonijoje. Šie kalnai išsidėstę Honšiū (本州 Honshū) salos šiaurinėje dalyje palei Japonijos jūrą, Aomori ir Akitos prefektūroje. Teritorija yra iškilusi 100–1243 m virš jūros lygio ir užima 16,939 ha. Šis kalnynas į saugomo paveldo sąrašus buvo įtrauktas 1993 m. (UNESCO World Heritage list). Širakamio kalnyno kraštovaizdis Trečdalį Širakamio kalnyno užima pirmasis ir iki šiol išlikęs lapuočių miškas Rytų Azijoje. Šiauriniuose šlaituose prieš daugiau nei 12 tūkst. metų pradėjęs augti miškas šiuo metu išplitęs didelėje teritorijoje. Miškas turi savitą augaliją, ji primena prieš paskutinį ledynmetį buvusią gamtą. Daugelyje žemynų lapuočių miškai dėl kalnų grandinių negalėjo plėstis nuo ašigalio į Pietus, taip augalija supaprastėjo. Japonijoje miškai išlaikė augalų rūšių įvairovę – išsaugotas išskirtinumas ir sudėtingesnė gamtinė struktūra (UNESCO World Heritage list). Širakamio kalnyno miškas Širakamio kalnyno...
Daugiau
Kagura
Kagura (神楽 kagura, liet. „dievų pramoga“) – šventas senovinis šintoistų šokis, šokamas Japonijos festivaliuose daugiau nei tūkstantį metų. Kagurą atliekantys šokėjai yra tarsi šintoistinių mitų pasakotojai, kurie daro artistiškus judesius su kardais, naudoja įvairias kaukes, kostiumus, specialiuosius efektus ir fejerverkus. Šintoistų maldyklos tarnaitės miko, šokdamos šį šventąjį šokį, naudoja varpelius, vėduoklę, bambuko šakelę su lapais ar šventą japoniško svarainio šakelę. Mitologija Kaguros šokis pirmą kartą buvo atliktas deivės Udzumės (天宇受売命 arba 天鈿女命 Ame no Uzume no mikoto, liet. „aušros, garbės ir džiaugsmo deivė“). Pasak mitologijos, deivė Amaterasu susipyko su savo broliu Susano. Iš pykčio dievas Susano suniokojo sesers ryžių laukus ir brutaliai nužudė vieną jos tarnaičių. Dėl šių priežasčių deivė Amaterasu užsidarė Dangaus oloje (天岩戸 Ama no Iwato), todėl visas pasaulis paskendo tamsoje ir įsiviešpatavo amžina naktis. Įvairūs šintoizmo dievai susirinko prie šios olos ir pradėjo mąstyti, kaip iš ten išvilioti saulės...
Daugiau
Taketori Monogatari
Taketori Monogatari (jap. 竹取物語, liet. „Sakmė apie bambukų kirtėją“) – tai seniausias Japonijos grožinės literatūros kūrinys. Jo parašymo data nėra tiksli, tačiau teksto stilius rodo, kad jis sukurtas IX amžiaus pabaigoje arba X amžiaus pradžioje. Sakmės autorius taip pat nėra žinomas, o ir pačių pasakojimo versijų yra keletas, bet skiriasi tik detalės, o sakmės pagrindinis siužetas visose versijose išlieka toks pat (Keene 1956). Alternatyvus istorijos pavadinimas – „Sakmė apie princesę Kagują“ (かぐや姫の物語 Kaguya-hime no Monogatari). Princesės Kagujos sakmė Sakmėje pasakojama apie seną bambukų kirtėją, Taketori-no Okiną – (竹取翁 Taketori no Okina – senelis, kertantis bambukus), kuris su savo žmona užsidirbdavo pragyvenimui kirsdamas bambukus ir iš jų gamindamas įvairius namų apyvokos daiktus. Gyveno jie labai skurdžiai ir nelaimingai, kadangi neturėjo vaikų. Vieną dieną išėjęs kirsti bambukų, senolis išvydo bambukų giraitėje sklindančią šviesą, panašią į mėnesieną, kurios šaltinis buvo vienas iš bambukų...
Daugiau
