Šonaslydis Japonijoje
Terminas šonaslydis (jap. ドリフト Dorifuto) turi kelias reikšmes. Viena jų – automobilio vairavimo technika lenktynių metu, kai, naudojantis automobilio stabdžiais, akceleratoriumi, sankaba ir vairu, priverčiama galinius arba visus automobilio ratus slysti šonu bei tuo pačiu metu pasukti priekinius automobilio ratus į priešingą pusę, nei kad slysta automobilis (Abdulrahim 2006; Driftjapan n.d.). Visus šiuos veiksmus kontroliuoja vairuotojas. Šių veiksmų taisyklingo atlikimo rezultatas – didesnis nei įprastai automobilio greitis išvažiuojant iš posūkio. Bet, dažnai atliekant šiuos veiksmus, neišvengiama greito padangų susidėvėjimo (Takahashi 2003). Šonaslydis, kaip automobilių sporto šaka, gerokai skiriasi nuo daugumos automobilių sporto šakų ir dažnai yra pastarųjų atstovų kritikuojamas. Šonaslydyje nėra siekiama aplenkti kitą sportininką ar kuo greičiau įveikti lenktynių trasą. Bet reikia išlaikyti tam tikrą greitį, slydimo kampą, nenutraukti slydimo posūkiuose ir tarp jų bei reikia slysti automobiliu pagal organizatorių nustatytą liniją (Driftzone 2010). Istorija Šonaslydžio tėvyne laikoma Japonija....
Daugiau
Kimono šiuolaikinėje visuomenėje
Kimono (着物 kimono „vilkimas daiktas“) – T formos tradicinis japonų drabužis. Dažniausiai naudojamos medžiagos kimono siuvimui – šilkas, medvilnė, poliesterio ar lininiai audiniai. Kimono, koks yra dabar, ėmė formuotis Heiano periodu (794 -1192) (Varley 2000). Šiuolaikinėje visuomenėje šis tradicinis rūbas vilkimas švenčių, ceremonijų ar festivalių metu, parodantis asmens mandagumą, geras manieras ir kimono vilkėjimo išmanymą. Istorija Nuo Naros periodo (奈良時代 Nara jidai, 710-794) iki Heiano laikotarpio (平安時代 Heian jidai, 794-1192) kimono susidėjo iš dviejų atskirų dalių – viršutinių marškinių ir apatinių kelnių ar sijono. Tačiau Heiano metu buvo sukurta nauja kimono gamybos technika. Jos metu lygūs ir ilgi medžiagos gabalai būdavo susiuvami kartu. Tokiu atveju siuvėjams nereikėdavo rūpintis žmogaus, vilkėsiančio drabužį, kūno apimtimis (Yamanaka 2012). Toks drabužis turėjo daug privalumų, kurių dėka kimono tapo kasdieniu japonų apdaru: tiesaus kirpimo kimono yra lengvai sulankstomas, tiko vilkėti įvairaus kūno tipo žmonės, galima vilktis kelis iš...
Daugiau
Gifu prefektūra
Gifu prefektūra (岐阜県 Gifu-ken) yra Čiūbu regione, centrinėje Japonijoje. Jos sostinė yra Gifu miestas. Įsikūrusi Japonijos centre, ji ilgą laiką buvo labai svarbi teritorija, nes ji buvo sankirta, jungianti Japonijos rytus su vakarais. Per Sengoku laikotarpį daugelis žmonių minėdavo Gifu su posakiu: „jeigu valdai Gifu, gali valdyti ir Japoniją“. Žemės plotas, kuris sudaro moderniąją Gifu prefektūrą, tapo IV a. vidurio Jamato rūmų dalimi. Kadangi ji yra Honšiū salos viduryje, joje per visą Japonijos istoriją įvyko daugybė lemtingų mūšių, seniausias iš jų buvo 672 m. Džinšino karas (壬申の乱 Jinshin no ran), po kurio į sostą įžengė 40-asis Japonijos imperatorius Tenmu. Gifu prefektūros sritį sudaro senosios Hidos ir Mino provincijos, taip pat mažesnės Ečidzeno ir Šinano dalys. Prefektūros pavadinimas kilęs iš jo sostinės Gifu, kuriai 1567 m. vardą suteikė Oda Nobunaga, vienas iš Japonijos suvienytojų. Pirmasis Gifu pavadinimo simbolis kilęs iš legendinio Kinijos...
Daugiau
Koinobori
Koinobori (jap. 鯉のぼり koinobori, liet. „karpių vėliava“) – tai viena iš daugelio senųjų Japonijos tradicijų, kuria vadovaujantis, Japonijoje kabinamos vėjo kojinės, nuspalvintos taip, kad atrodytų kaip karpiai. Šie, dažniausiai prie namų stogų iškelti karpiai, originaliai buvo sukurti švęsti festivalį skirtą berniukams (端午の節句 Tangonosekku). Buvo tikima jog karpiai neša sėkmę gyvenime, šeimos kabindavo šias vėjo kojines tikėdamos jog taip jų šeimos berniukai užaugs stiprūs ir sveiki. Šiandien karpiai kabinami paminėti vaikų dieną (子供の日kodomo no hi), kuri pakeitė berniukų festivalį. Vaikų diena vyksta 5-to mėnesio, 5-tą dieną ir yra paskutinė diena „Auksinėje savaitėje“, kurios metu Japonijoje švenčiamos nacionalinės šventės ir festivaliai. Vaikų dienos metu visa Japonija pasipuošia iš įvairių audinių pagamintais karpiais (Baseel 2015). Koinobori spalvos ir simbolika Koinobori kabinami prie namų, ant tam skirtų stulpų. Kai vis dar buvo švenčiamas berniukų festivalis, o ne vaikų diena, karpių spalvų reikšmė truputį skyrėsi....
Daugiau
Šiuolaikinės japonės moters grožio standartai
„Oksfordo žodyne“ grožis apibrėžiamas kaip kombinacija tokių požymių, kaip figūra, spalva, forma, kuri patenkina estetikos pojūtį, ypač išvaizdos. Japonijoje grožis yra svarbi kultūros dalis. Moterims keliami ypač aukšti grožio standartai, neretai jie išvis nepasiekiami (Zeilinger 2015). Kiekvienoje šalyje grožis vertinamas skirtingai: moteris, kuri vienoje kultūroje laikoma gražia, kitoje gali būti vertinama kaip „niekuo neypatinga“ (Cho 2012, p. 1). Grožio siekiama dėl įvairiausių priežasčių, pavyzdžiui, noro įtikti visuomenei, kultūros, tradicijų ar tam, kad patiktum pats sau (Croat 2010). Japonijoje moters grožis puoselėjamas jau nuo seniausių laikų, bet jis labai svarbus ir šiais laikais. Tiek anksčiau, tiek dabar keliami aukšti reikalavimai. Dar Heiano laikotarpiu Japonijoje moterims, kad atitiktų grožio standartą, reikėjo turėti kuo ilgesnius plaukus, juos moterys nešiodavo kitaip nei Kinijoje (čia jie būdavo surišti į kuodus) – palaidus, krintančius ant nugaros. Kadangi buvo madinga kuo šviesesnė oda, bet tokiu atveju...
Daugiau
Hašimos sala (Japonija)
Hašimos sala (Japonija) Hašima (jap. 端島 Hashima), dar vadinama „Karo laivu“ (jap. 軍艦島 Gunkanjima), kadaise buvo tankiausiai pasaulyje apgyvendinta sala, o dabar tai miestas-vaiduoklis. XX a. septintajame dešimtmetyje naftai pakeitus anglis, Japonijoje, įskaitant ir Hašimos salą, visos anglies kasyklos buvo uždarytos. „Mitsubishi“ korporacija oficialiai paskelbė, kad kasykla uždaroma 1974 metais. Nuo to laiko saloje niekas negyvena, todėl ji vadinama sala-vaiduokliu. Vieta Sala įsikūrusi Japonijoje netoli Nagasakio krantų, nuo jo nutolusi apie 15 km. Salos plotas 6 ha, o ilgis 480 m. Istorija Saloje anglių pirmą kartą aptikta maždaug 1810 m., o žmonės joje įsikūrė nuo 1887 m. ir gyveno iki 1974 metų. „Mitsubishi“ korporacija (jap. 三菱商事株式会社 Mitsubishi Shōji Kabushiki-gaisha) 1890 m. nusipirko salą ir pradėjo kasti anglis. 1890–1974 m. saloje buvo iškasta apie 15 700 000 tonų anglių. 1916 m. bendrovė pastatė pirmąjį Japonijoje didįjį gelžbetoninį pastatą (septynių aukštų kalnakasių butų kompleksą), kad atitiktų sparčiai augančius darbuotojų poreikius. Betonas buvo naudojamas...
Daugiau
Jena
Jena (円 en, liet. „apskritimas“) yra oficiali Japonijos valiuta. Jenos terminas kilęs iš Kinijos juanio („apvalus daiktas“). Tai yra trečia labiausiai prekiaujama valiuta užsienio valiutų rinkoje po JAV dolerio ir euro. Ji taip pat plačiai naudojama ir kaip rezervinė valiuta po JAV dolerio, euro ir svaro sterlingų. Jena lotyniškoje abėcėlėje žymima ¥ ženklu, valiutos kodas: JPY. Cirkuliacijoje yra 6 tipų monetos ir 4 tipų banknotai. Istorija Pasibaigus šiogunų laikotarpiui, 1868 m., imperatorius Macuhito, atsakingas už Japonijos pinigų sistemą, atkūrė vietas. Jis užsakė monetų kalimo mašiną iš Birmingamo miesto, esančio Anglijoje, ir įrengė ją Osakos monetų kalykloje. Buvusios feodalų pinigų kalyklos tapo privačiais bankais, kurie pradžioje turėjo teisę spausdinti pinigus. Kurį laiką tiek centrinė vyriausybė, tiek vadinamieji „nacionaliniai“ bankai leido pinigus. Tačiau 1882 m. buvo įkurtas Japonijos bankas (日本銀行 Nippon Ginkō). Naujų monetų išleidimas reiškė Japonijos ovalių monetų pabaigą. Atnaujinus valiutą, pagal 1871 m. Naujosios valiutos aktą (Shinka Jorei), kuris įteisino jeną kaip ankstesnius pinigus pakeičiančią ir dešimtaine sistema...
Daugiau
Japoniška arbatos ceremonija
Arbatos ceremonija (茶の湯 chanoyu, liet. „karštas vanduo arbatai“), struktūruotas žalios arbatos paruošimas svečių kompanijoje. Arbatos ceremonija įtraukia maisto paruošimą bei patiekimą, architektūros išmanymą, sodininkystę, keramiką, kaligrafiją, istoriją ir religiją (Japan: profile of the nation, 1994, p. 331). Istorija VIII a. iš Kinijos atvežti arbatos lapeliai į Japoniją. Imperatorius Šiomu (聖武天皇 Shōmu Tennō), atsidavęs budistas, kvietė budistų vienuolius į religinę ceremoniją, kurioje imperatoriaus valdymo laikotarpiu 724-749 m., tiekė arbatą. Nuo 815 m. budistų vienuolis Eičiu (Eichu), imperatoriaus Sagos (嵯峨天皇 Saga Tennō) valdymo laikotarpiu 809-823 m. taip pat tiekė arbatą. Arbatos gėrimu mėgaudavosi ir aukštesnieji valdininkai, tačiau netrukus arbatos gėrimas tapo nepraktikuojamu dėl nežinomų priežasčių (Reider 2017, p. 33). Arbatos atgimimas priskiriamas japonų dvasininkui Eisajui (栄西 Eisai), kuris ankstyvuoju Kamakuros laikotarpiu (鎌倉時代 Kamakura jidai, 1185-1333) grįžęs iš budistinių mokymų Kinijoje, atvežė arbatmedžio sėklų (Palmer 1983, p. 360). Tai buvo kininio arbatmedžio (Camellia sinesis) sėklos (Mair, Hoh 2011, p. 91)....
Daugiau
731 padalinys
731-asis padalinys (jap. 731部隊 nana-san-ichi butai) – Antrojo Kinijos ir Japonijos karo metu medicinos generolo Širo Išii (石井 四郎 Ishii Shirō) įkurtas padalinys, skirtas biologiniams ir cheminiams ginklams kurti ir bandyti. Padalinį sudarė 150 pastatų kompleksas 6 kvadratinių kilometrų plote Pingfango rajone, netoli Harbino miesto Šiaurinėje Kinijos dalyje. Istorijoje 731 padalinys labiausiai žinomas dėl žiauraus elgesio su karo belaisviais ir vietiniais gyventojais, dėl jų kankinimo ir eksperimentavimo, prilygstančio nacių per Antrąjį pasaulinį karą vykdytiems žiaurumams. Trumpa Širo Išii biografija Širo Išii gimė 1982 m. Šibajamos miestelyje, tuometinėje Japonijos imperijoje. Dar būdamas vaikas, Išii pasižymėjo smalsumu ir aukštu intelektu. Mokykloje buvo ypač gabus gamtos mokslams ir fizikai, o 1916 m. įstojo į Kioto imperatoriškąjį universitetą studijuoti medicinos. Netrukus universiteto dėstytojai pastebėjo Išii gabumus ir pradėjo skirti jam užduotis, kurios buvo gana sudėtingos jo amžiaus studentams. Kadangi Išii žavėjosi mikrobiologija, atlikdamas laboratorinius ir...
Daugiau
Kano meno mokykla
Kano meno mokykla – profesionalių menininkų mokykla, gyvavusi nuo vėlyvojo Muromači (1333–1568 m.) laikotarpio per visą Edo (1600–1868 m.) laikotarpį. Kano buvo ilgiausiai trukusi ir didžiausią įtaką dariusi, kitaip vadinama kiniškos tapybos mokykla Japonijoje. Pagrindinė mokykla didžiavosi nuostabių kraštovaizdžių, figūrų, paukščių ir gėlių kompozicijų įamžinimais. Kano meno meistrai kūrė įvairiausius darbus, nuo įvairių vėduoklių, rankraščių (絵巻物 emakimono) ir kabinamų suvyniojamų paveikslų (掛け物 kakemono) iki maldyklose kabinamų lentelių (絵馬 ema). Kano meno mokykla taip pat gerai žinoma dėl savo tušo tapybos. Istorija Kano mokyklos įkūrėjas ir pirmasis svarbus menininkas – Kano Masanobu (狩野 正信 Kanō Masanobu) (1434-1530 m.) imigravo į Kiotą maždaug 1460 m. iš savo gimtojo kaimelio – Kano, buvusio tuometiniame Idzu–Suguros regione (dabartinėje Šidzuokos prefektūroje). Kano Masanobu, kaip ir daugeliui to laiko menininkų didelę įtaką darė dailininkas, dzenbudizmo vienuolis Tenšio Šiūbunas (天章 周文 Tenshō Shūbun). Kai kurie šaltiniai teigia, kad didžiąją savo menininko išsilavinimo...
Daugiau
