Jakudza
Jakudza (ヤクザ Yakuza) – labiausiai paplitęs terminas, vartojamas Japonijos kriminalinių organizacijų visumai, jos nariams apibūdinti. Jakudza yra lyginama su Rusijos, Italijos mafija ir Kinijos triadomis, tačiau išsiskiria savo ilgaamžėmis tradicijomis bei ritualais, mentalitetu. Pavadinimo kilmė Jakudza pažodžiui reiškia „niekam tikęs“. Šis žodis kilo iš tradicinio japoniško „Trijų kortų žaidimo“ (Sammai karuta), kuris buvo ypač populiarus Edo laikotarpiu. Žaidimą galima laimėti tik tuo atveju, jei ištraukus tris kortas ir sudėjus taškų sumą gautas skaičius yra 19 arba mažiau. Trys kortos su 8 (ya), 9 (ku) ir 3 (za) reikšdavo pralaimėjimo kombinaciją. Jas sudėjus gaunami taškai yra lygūs 20, tad kortos tampa bevertės (Perkins 1994, p. 13). Istorija ir raida Tiksli jakudzos, kaip vieningos nusikalstamos grupuotės, veiklos pradžia nėra žinoma. Šiuo metu vyrauja kelios teorijos. Jakudza kildinama iš XVI a. pab. ir XVII a. pr. atsiradusių Kabuki-mono (カブキもの), kurie išsiskyrė keista...
Daugiau
Ikkiū
Ikkiū Sodžiunas (一休宗純 Ikkyū Sōjun, 1394–1481, Kiotas) Japonų Dzen (Zen) budizmo Rindzai (Rinzai-shū) mokyklos vienuolis. Gyvenęs XV a. Muromači (室町時代 Muromachi-jidai) epochoje, savitos japonų kultūros formavimosi ir klestėjimo laikotarpyje, jis buvo išskirtinis dzen meistras, poetas ir kaligrafas palikęs turtingą literatūrinį paveldą bei ryškų pėdsaką Japonijos viduramžių dvasinėje kultūroje, Ikkiū buvo “tobulu Tolimųjų Rytų sintetizmo ir universalizmo įsikūnijimu, aukščiausio pasaulinio lygio menininku, genialiai dirbančiu kaligrafijos, tapybos, poezijos, arbatos ceremonijos, sodų meno ir estetikos srityse” (Andrijauskas 2001, p. 228). Biografija Ikkiū Sodžiunas gimė 1394 m. mažame Kioto priemiestyje. Pasak legendos, Ikkiū yra šimtojo Japonijos imperatoriaus Go-Komacu (後小松天皇 Go-Komatsu-tennō, 1377–1433) nesantuokinis sūnus. Dėl intrigų imperatoriaus rūmuose jo motina buvo priversta bėgti į Sagą, kur menininkas ir praleido savo pirmuosius gyvenimo metus. Kuomet Ikkiū sukako penkeri metai, jis buvo atiduotas į dzen vienuolyną Ankokudži (安国寺 Ankoku-ji) netoli gimtojo Kioto, kur šventyklos meistrai mokė...
Daugiau
Ema
Ema (jap. 閻魔 Emma) – viena iš japonų budizmo dievybių, mirusiųjų karalystės valdovas, po mirties teisiantis mirusiųjų vėles. Jis bešališkai pasveriąs per gyvenimą nuveiktus gerus ir blogus darbus ir atsižvelgdamas į juos, skiria bausmę pragare arba siunčia vėles atgal į žemę. Jis vaizduojamas apsirengęs Kinijos pareigūno drabužiais, besinešiojantis šiaku – ploną, plokščią lentelę, naudojamą teismo pareigūnų skirtą prispausti rankraščiams, kuri tapo autoriteto ir luomo simboliu, nešiojo karūną arba kepurę ant kurios buvo simbolis reiškiantis „karalius“. Edo periodo menininkas Tani Bunčio suteikė jam japoniško stiliaus aprangą ir šukuoseną. Tai yra vienas iš pavyzdžių kaip kinų mitai buvo pritaikomi japonų kultūroje. Jis vaizduojamas rūsčia išraiška, raudonu veidu ir kyšančias iltiniais dantimis. Atitinka Janluo Kinų mitologijoje ir mirties dievą Jamą indų mitologijoje. Emos istorija Ema buvo Vaišalio (ankstyvuoju budizmo laikotarpiu klestėjęs miestas, tarp Gangos ir Himalajų) valdovas. Vykstant nuožmiam karui, jis įsigeidė...
Daugiau
Pretai
Pretas, arba alkanas demonas (kin. 饿鬼 Èguǐ) – tai antgamtinė būtybė, kuri yra aprašyta budistų, induistų bei džainizmo tekstuose, laikoma pomirtinio gyvenimo vaiduokliu (Kaza 2011, 51). Remiantis budistų kanonu, tai yra viena iš šešių egzistavimo sferų. Kinai pretą labiau linkę sieti su vaiduokliais, o budizme ši būtybė gali būti siejama ir su vampyrais. Pagal tradicinį kinų tikėjimą, yra manoma, kad, kai žmonės miršta, jie tampa vaiduokliais. Todėl ši būtybė yra laikoma žmogaus dvasia, kaip neigiamas karmos rezultatas. Žmogaus, kurio gyvenimas kadaise buvo paremtas godumo, gobšumo ir pavydu kitiems. Todėl atgimusi būtybė bando išvengti kančių, ieškodama pasitenkinimo, sukeldama skausmą kitiems (Bing 1994, 130). Pretas ypač emocionalus, nuolat lydimas įniršio ir noro kankinti kitus dėl savo paties neįvykdomų troškimų, kurių jis pats niekaip negali patenkinti. Todėl dažnai yra vadinamas „Alkanuoju vaiduokliu“ (Li 2005, 53). Ši būtybė pasmerkta gyventi niūriose vietose, dažnai slėniuose....
Daugiau
Avalokitešvara
Avalokitešvara (skr. अवलोकितेश्वर, liet. „Stebintis viešpats“) – budistinė dievybė, atjautos idealą įkūnijanti Bodhisatva (budizmo koncepcija, žmogus, atsisakęs nirvanos ir pasirinkęs savo išmintimi padėti kitiems pasiekti nušvitimą), dar kitaip vadinama dangiškuoju Buda. Avalokitešvaros kultas kilo Indijoje, kuomet kinų piligrimai aprašė jo garbinimą Indijoje V-VII a. Vėliau paplito Kinijoje, Tibete bei tarp teravados budistų Šri Lankoje, Mianmare, Kambodžoje. Kinijoje ji vadinama Guanyin (kin. 觀音 guānyīn), Japonijoje – Kannon (jap. 観音), Korėjoje – Gwaneum (kor. 관음), Tibete – Čenrezig (tib. སྤྱན་རས་གཟིགས), o vietnamietiškai – kaip Quan Am. Vaizdavimas Avalokitešvara apsireiškia įvairiomis formomis ir pavidalais. Dažniausiai pasitaikantis vaizdavimo būdas – baltos spalvos dievybė su 4 arba su 1000 rankų, kurių kiekvienos delną puošia akis. Didelis akių skaičius simbolizuoja gebėjimą vienu metu pamatyti žmonių kančias, o didelė rankų gausa – galią padėti tiems, kurie kreipiasi pagalbos. Ji gali būti vaizduojama tiek vyriškos, tiek moteriškos...
Daugiau
Idzanamė
Idzanamė (jap. 伊邪那美 arba 伊弉冉 Izanami) – japonų mitologijoje viena iš bene svarbiausių dievybių, buvusi kito svarbaus dievo Idzanagio žmona. Ji yra kūrimo bei mirties deivė, taip pat žinoma vardu Idzanamė no mikoto arba dar žinoma vardu – „ta, kuri kviečia“. Kitas žinomas vardas Idzanami no Kami – deivė Idzanamė. Šios būtybės svarba bei vaidmuo japonų mitologijoje atsiskleidžia kosmogoniniame (pasaulio sukūrimo) mite. Mitologija rašytiniuose šaltiniuose Kiekvienos šalies istoriją bei praeities ypatumus tyrinėtojams atskleidžia įvairūs memuarai, senoviniai užrašai, simboliai daiktuose, antkapiai ir kt. Japonijos atveju, šalies istorija bei mitologija aptinkama rašytiniuose šaltiniuose: Kodžiki (jap. 古事記 Kojiki) ir Nihon šioki (jap. 日本書紀 Nihonshoki). Kodžiki – užrašai apie senovinius dalykus, užbaigtas rašyti 712 m. yra seniausias įrašas apie Japonijos istoriją (Matsumura, 2007). Pasakojimai prasideda nuo Kamijo, dievų amžiaus, t.y. Japonijos sukūrimo mito ir tęsiasi iki pat imperatorienės Suiko laikų (593-628 m.) (Japanese...
Daugiau
Bakeneko
Bakeneko (jap. 化け猫; liet. „katės šmėkla“) – yra antgamtinė japonų mitologinė būtybė, kuri savo išvaizda primena katę (Yokai Wikia 2014). Dėl savo besikeičiančios formos, šis jokajus priklauso henge (jap. 変化) klasei, kuriai taip pat priklauso kicune, tanuki ir inugami. Katės tampa bakeneko tada, kai pasiekia tam tikrą amžių arba svorį, pasilikdamos ilgą uodegą, kuri kartais per vidurį perskyla į dvi ir tampa nekomata (Yokai Wikia 2014). Pagrindinis šių kačių skirtumas yra tas, jog bakeneko gali įgauti žmogaus formą. Bakeneko ypatybės Bakeneko vaidenasi namuose, kuriuose gyvena. Jų išdaigos ir išskirtinumai yra labai įvairūs: sudaro šiurpius ugnies kamuolius (kuriais sudegina namą), jų uodegos veikia lyg deglai, kuriais galima sukelti gaisrą, kalba kaip žmonės, skrenda, gąsdina miegančius žmones arba juos prakeikia, dėvi jų rūbus, ant galvos užsiriša rankšluostį ir vaikšto ant užpakalinių kojų, šoka, žudo žmones, kartai praryja namų ponią, pasikeisdamos į...
Daugiau
Dacueba
Dacueba (dar vadinama Pragaro sene) (jap. 奪衣婆 arba 脱衣婆, Datsueba) yra Japonijos mitologijos būtybė, viena iš budistinio pragaro sergėtojų, kurios pagrindinė užduotis nurengti nuo nusidėjusių sielų rūbus. Tiesiogiai išverstos Dacuebos vardo脱衣 kiniškos ideogramos perteikia šią jos užduotį, nes reiškia „nuimti/nuplėšti kažkieno rūbus“. Dacueba taip pat yra žinoma tokiais pavadinimais kaip Sanzu no Baba (jap.; 三途の婆), Shozuka no Baba (jap. 正塚の婆), ir Jigoku no Baba (jap. 地獄の婆) (Heritage of Japan 2013). Ši mitologinė būtybė pirmą kartą buvo paminėta vėlesnio Heiano laikotarpio japoniškoje budistinėje sutroje pavadinimu Bussetsu Jizō Bosatsu Hosshin Innen Juō Kyō (jap. 仏説地蔵菩薩発心因縁十王経), kurioje kalbama apie Kšitigarbhą (jap. 地藏; Jizō) ir 10 pragaro karalių. Dacueba taip pat yra dažnai vaizduojama kartu su senu vyru Keneō (jap. 懸衣翁) sėdintys budistiniame pomirtiniame pasaulyje esančios Sanzu upės (jap. 三途の川; Sanzu no kawa) pakrantėje (Schumacher 1995-2014). Dacueba yra apibūdinama kaip sena moteris su bjauriu, perbalusiu...
Daugiau
Futakuči-onna
Futakuči-onna (二口女 Futakuchi-onna, liet. „Moteris su dviem burnom“) – viena iš populiariausių, geriausiai žinomų ir iš karto atpažįstamų jokajų (妖怪 yokai ). Japonijos mitologijoje ir folklore, Futakuči-onna priklauso toms pačioms istorijoms kaip ir Kučisake-onna bei Rokurokubi. Iš pradžių ši būtybė pasirodo kaip paprasta moteris, bet visgi ji turi antrą, puikiai suformuotą burną, kuri randasi kitoje galvos pusėje ir yra uždengta ilgų juodų plaukų, o svarbiausia tai, kad antroji burna turi savo pačios protą, todėl dažnai kažką kalba ir keikia. Yra daug skirtingų legendų, kurios pasakoja apie šių moterų atsiradimą. Pasak vienos legendos, šios moterys yra prakeiktos būtybės, kažkada buvusios motinos, kurios niekada nesirūpindavo savo įvaikiais, o kita legenda teigia, jog Futakuči-onna atsirado tuomet, kai moters vyras kirviu paliko atvira žaizdą jos galvoje iš nugaros pusės (Dorson, 1962). Legendos: Mažame Fukušimos kaimelyje vienui vienas gyveno šykštus šykštuolis, kuris net nenorėdavo pagalvoti apie tai, kad jam...
Daugiau
Kincugi
Kincugi (金継 kintsugi, jungimas auksu) arba kincukuroi (金繕い kintsukuroi, rekonstravimas auksu) – tai japoniško meno šaka, kai sudužusi keramika yra suklijuojama sumaišius aukso, sidabro ar net platinos dulkes su specifiniu laku (Jobson, 2014), kurio ištakos sieka neolitinę Kiniją. Mišiniu užliejami tarpeliai, įskilimai, taip sukuriant unikalų efektą (ši technika turi nemažai maki-e (蒔絵) bruožų). Kincugi technikos atsiradimas turėjo didelės įtakos ir filosofijai, kuri išryškino gaminio trūkumus, taip atskleisdama savitą grožio suvokimą. Rytų Azijoje naudojamo lako kilmė Rytų Azijoje naudojamas lakas yra gaminamas iš itin toksiško ir tame regione paplitusio lakingojo raugmedžio (lot. rhus verniciflua) sulos. Ši sula kasmet išgaunama įpjaunant mažus tarpus medyje. Surinkta sula tuomet lėtai kaitinama norint pašalinti bet kokius nešvarumus ir perteklinę drėgmę. Gaunamas lakas yra neįtikėtinai atsparus vandeniui, rūgščiai ir net kai kuriais atvejais – karščiui. Kuomet gaunamas reikiamas lako rezultatas, tuomet galima juo tepti tam tikrą paviršių....
Daugiau
