Jošiko Kavašima
Gimusi kaip Aisin Dziue Luo Sianju (愛新覺羅氏楊憲益 Aisin Gioro Xianyu), geriausiai žinoma Jošiko Kavašima (川島芳子 Kawashima Yoshiko), „Rytų brangenybės“ (東鎮 Dongzhen Eastern Jewel), arba Džin Bihui (金璧輝 Jin Bihui) vardu. Jošiko buvo keturioliktoji Mandžiūrijos princo Su dukra, Mandžiūrijos princesė, vėliau tapusi šnipe dirbančia Japonijai. Jošiko gimė 1907 metais gegužės 24 dieną Pekine. Jos tėvas Šanči (善耆 Shanqi) buvo Čingų (清朝 Qing) dinastijos princas, o jos mama buvo viena iš jo sugulovių. Vaikystė 1914 metais, kai Jošiko buvo aštuoneri metai, jos tėvas atidavė ją savo geram šeimos draugui Nanivai Kavašimai (川島浪速 Kawashima Naniwa), kuris buvo Japonijos šnipas, dirbęs Mandžiūrijoje. 1919 metais Naniva įsidukrino Rytų Brangenybę ir suteikė jai japonišką vardą Jošiko. Augdama Japonijoje, Macumoto mieste, Jošiko mokėsi japonų kalbos. 1922 metais mirė jos tėvas, o jos motina sekdama mandžiūrų tradicijas nusižudė. Po tėvų mirties Jošiko buvo išsiųsta į Tokiją, kur mokėsi kendo (剣道 kendō), dziudo (柔道 jūdō), fechtavimo...
Daugiau
No teatras
No teatras (能 no, liet. ,,talentas, dovana”) – tai japoniška teatrinė forma, kurioje naudojamos kaukės. No yra stilizuotas vaidinimas su kaukėmis, muzika ir šokiu, kurio metu demonstruojama balso ir judesio sintezė. Tai klasikinė japoniško teatro rūšis, sujungianti šokį, vaidinimą, muziką ir poeziją. Kiogenas (狂言 kiogen, liet. ,,laukiniai žodžiai”) atstovauja švelnesnius, komiškus No teatro vaidinimus, skirtingai nei autentiškasis/ stiprusis No teatras. Bėgant amžiams, šios dvi formos vystėsi viena šalia kitos ir dabar yra vadinamos Nogaku (能楽 nogaku, liet. ,,No teatras”). Priešistorė No teatras susiformavo XIV a. Nesusitelkiant į scenarijaus vystymą, dėmesys skiriamas intensyvioms emocijoms ar atmosferai, per kurią išreiškiamas grožis ir tiesa. Manoma, kad ankstyvojo No teatro užuomazgos buvo persipynusios su Kaguros šventyklos šokiais, kurie buvo siejami su šintoizmu. No teatro temos ir dramaturgija yra labai paprasta. Kiekviena emocija pristatoma plastiškomis formomis, erdvine kompozicija bei muzika, nepaisant ar tai ryškus pamaldumas, meilė, pavydas, kerštas...
Daugiau
Džiudžicu
Džiudžicu (柔術 jujitsu, liet. „švelnusis kelias“) modernusis japonų kovos menas, orientuotas į praktinius, visiems beginkliams stiliams, terminas „efektyvius kovos metodus, mokantis kovos meno moralės, savigynos. „Kaip bendrinis pavadinimas „džiu džicu“ atsirado Japonijoje XVI a. „džiu“ reiškia švelnus, lankstus, „džicu“ – technika, metodas, būdas. Tai yra švelnumo technika arba švelnumo menas.“ (Kondansha Encyklopedia Of Japan, 1983). Paskirtis Džiudžicu buvo naudojamas samurajų, dažniausiai paskirtimi nuginkluoti ginkluotą priešininką plikomis rankomis. Džiudžicu sąvoką įvairiai aptariama, kaip: savisauga, apsigynimas, būdas, arba priemonė nenaudojant ginklo nugalėti už save stipresnį, net ginkluotą priešą, žinoma – sportas (Reivytis 1936, p. 22). Džiudžicu, japonų savigynos, kovos sistema, paremta anatominėmis žiniomis. Daugiausia naudojami skausmingi raumenų paspaudimai ir sąnarių išsukimai, džiudžicu minimas ankstyvaisiais viduramžiais kaip slaptas samurajų ginklas: iki XV a. mokytis džiudžicu buvo leidžiama tik samurajų luomo vyrams. XVIII a. Japonijoje buvo iki 900 įvairių džiudžicu mokyklų. Po 1886 metų Japonijoje paplitus...
Daugiau
Džikininki
Džikininki (食人鬼 jikininki) japonų mitologijoje yra pabaisa, kurios vardas reiškia “žmogų ėdantis demonas”. Ši būtybė yra jokajų (妖怪 yokai) rūšis. Japoniškame budizme tikima, jog džikininki atsiranda iš savanaudžių, godžių ir nepagarbių žmonių sielų, kurios yra prakeiktos po mirties ieškoti ir ryti žmogieną arba ritualinį maistą, paliktą šalia numirėlio. Džikininki mitas aprašytas Lafkadijaus Herno mitų ir kraupių apsakymų rinkinyje “Kwaidan” (怪談 kaidan). Išvaizda Manoma, jog džikiniki atrodo kaip yrantys skeletai, su aštriais nagais ir švytinčiomis akimis. Jų kūnai padengti įvairiais sumušimais, randais, infekcijomis, įbrėžimais ir paprastai visiškai neturi plaukų, nebent atsitiktinius kuokštus. Žmonės, pamatę šį baisios išvaizdos demoną, išsigąsta taip, jog nebegali pajudėti, ištarti žodžių ar net užmerkti akių. Tačiau tokios išvaizdos džikininki yra pastebimi tik naktį. Dieną jie turi galių pasiversti į normalios išvaizdos žmogų. Dėl savo gebėjimo keisti pavidalą yra panašūs į kitas mitologines būtybes, tokias kaip kicune...
Daugiau
Jakudza
Jakudza (ヤクザ Yakuza) – labiausiai paplitęs terminas, vartojamas Japonijos kriminalinių organizacijų visumai, jos nariams apibūdinti. Jakudza yra lyginama su Rusijos, Italijos mafija ir Kinijos triadomis, tačiau išsiskiria savo ilgaamžėmis tradicijomis bei ritualais, mentalitetu. Pavadinimo kilmė Jakudza pažodžiui reiškia „niekam tikęs“. Šis žodis kilo iš tradicinio japoniško „Trijų kortų žaidimo“ (Sammai karuta), kuris buvo ypač populiarus Edo laikotarpiu. Žaidimą galima laimėti tik tuo atveju, jei ištraukus tris kortas ir sudėjus taškų sumą gautas skaičius yra 19 arba mažiau. Trys kortos su 8 (ya), 9 (ku) ir 3 (za) reikšdavo pralaimėjimo kombinaciją. Jas sudėjus gaunami taškai yra lygūs 20, tad kortos tampa bevertės (Perkins 1994, p. 13). Istorija ir raida Tiksli jakudzos, kaip vieningos nusikalstamos grupuotės, veiklos pradžia nėra žinoma. Šiuo metu vyrauja kelios teorijos. Jakudza kildinama iš XVI a. pab. ir XVII a. pr. atsiradusių Kabuki-mono (カブキもの), kurie išsiskyrė keista...
Daugiau
Ikkiū
Ikkiū Sodžiunas (一休宗純 Ikkyū Sōjun, 1394–1481, Kiotas) Japonų Dzen (Zen) budizmo Rindzai (Rinzai-shū) mokyklos vienuolis. Gyvenęs XV a. Muromači (室町時代 Muromachi-jidai) epochoje, savitos japonų kultūros formavimosi ir klestėjimo laikotarpyje, jis buvo išskirtinis dzen meistras, poetas ir kaligrafas palikęs turtingą literatūrinį paveldą bei ryškų pėdsaką Japonijos viduramžių dvasinėje kultūroje, Ikkiū buvo “tobulu Tolimųjų Rytų sintetizmo ir universalizmo įsikūnijimu, aukščiausio pasaulinio lygio menininku, genialiai dirbančiu kaligrafijos, tapybos, poezijos, arbatos ceremonijos, sodų meno ir estetikos srityse” (Andrijauskas 2001, p. 228). Biografija Ikkiū Sodžiunas gimė 1394 m. mažame Kioto priemiestyje. Pasak legendos, Ikkiū yra šimtojo Japonijos imperatoriaus Go-Komacu (後小松天皇 Go-Komatsu-tennō, 1377–1433) nesantuokinis sūnus. Dėl intrigų imperatoriaus rūmuose jo motina buvo priversta bėgti į Sagą, kur menininkas ir praleido savo pirmuosius gyvenimo metus. Kuomet Ikkiū sukako penkeri metai, jis buvo atiduotas į dzen vienuolyną Ankokudži (安国寺 Ankoku-ji) netoli gimtojo Kioto, kur šventyklos meistrai mokė...
Daugiau
Ema
Ema (jap. 閻魔 Emma) – viena iš japonų budizmo dievybių, mirusiųjų karalystės valdovas, po mirties teisiantis mirusiųjų vėles. Jis bešališkai pasveriąs per gyvenimą nuveiktus gerus ir blogus darbus ir atsižvelgdamas į juos, skiria bausmę pragare arba siunčia vėles atgal į žemę. Jis vaizduojamas apsirengęs Kinijos pareigūno drabužiais, besinešiojantis šiaku – ploną, plokščią lentelę, naudojamą teismo pareigūnų skirtą prispausti rankraščiams, kuri tapo autoriteto ir luomo simboliu, nešiojo karūną arba kepurę ant kurios buvo simbolis reiškiantis „karalius“. Edo periodo menininkas Tani Bunčio suteikė jam japoniško stiliaus aprangą ir šukuoseną. Tai yra vienas iš pavyzdžių kaip kinų mitai buvo pritaikomi japonų kultūroje. Jis vaizduojamas rūsčia išraiška, raudonu veidu ir kyšančias iltiniais dantimis. Atitinka Janluo Kinų mitologijoje ir mirties dievą Jamą indų mitologijoje. Emos istorija Ema buvo Vaišalio (ankstyvuoju budizmo laikotarpiu klestėjęs miestas, tarp Gangos ir Himalajų) valdovas. Vykstant nuožmiam karui, jis įsigeidė...
Daugiau
Pretai
Pretas, arba alkanas demonas (kin. 饿鬼 Èguǐ) – tai antgamtinė būtybė, kuri yra aprašyta budistų, induistų bei džainizmo tekstuose, laikoma pomirtinio gyvenimo vaiduokliu (Kaza 2011, 51). Remiantis budistų kanonu, tai yra viena iš šešių egzistavimo sferų. Kinai pretą labiau linkę sieti su vaiduokliais, o budizme ši būtybė gali būti siejama ir su vampyrais. Pagal tradicinį kinų tikėjimą, yra manoma, kad, kai žmonės miršta, jie tampa vaiduokliais. Todėl ši būtybė yra laikoma žmogaus dvasia, kaip neigiamas karmos rezultatas. Žmogaus, kurio gyvenimas kadaise buvo paremtas godumo, gobšumo ir pavydu kitiems. Todėl atgimusi būtybė bando išvengti kančių, ieškodama pasitenkinimo, sukeldama skausmą kitiems (Bing 1994, 130). Pretas ypač emocionalus, nuolat lydimas įniršio ir noro kankinti kitus dėl savo paties neįvykdomų troškimų, kurių jis pats niekaip negali patenkinti. Todėl dažnai yra vadinamas „Alkanuoju vaiduokliu“ (Li 2005, 53). Ši būtybė pasmerkta gyventi niūriose vietose, dažnai slėniuose....
Daugiau
Avalokitešvara
Avalokitešvara (skr. अवलोकितेश्वर, liet. „Stebintis viešpats“) – budistinė dievybė, atjautos idealą įkūnijanti Bodhisatva (budizmo koncepcija, žmogus, atsisakęs nirvanos ir pasirinkęs savo išmintimi padėti kitiems pasiekti nušvitimą), dar kitaip vadinama dangiškuoju Buda. Avalokitešvaros kultas kilo Indijoje, kuomet kinų piligrimai aprašė jo garbinimą Indijoje V-VII a. Vėliau paplito Kinijoje, Tibete bei tarp teravados budistų Šri Lankoje, Mianmare, Kambodžoje. Kinijoje ji vadinama Guanyin (kin. 觀音 guānyīn), Japonijoje – Kannon (jap. 観音), Korėjoje – Gwaneum (kor. 관음), Tibete – Čenrezig (tib. སྤྱན་རས་གཟིགས), o vietnamietiškai – kaip Quan Am. Vaizdavimas Avalokitešvara apsireiškia įvairiomis formomis ir pavidalais. Dažniausiai pasitaikantis vaizdavimo būdas – baltos spalvos dievybė su 4 arba su 1000 rankų, kurių kiekvienos delną puošia akis. Didelis akių skaičius simbolizuoja gebėjimą vienu metu pamatyti žmonių kančias, o didelė rankų gausa – galią padėti tiems, kurie kreipiasi pagalbos. Ji gali būti vaizduojama tiek vyriškos, tiek moteriškos...
Daugiau
Idzanamė
Idzanamė (jap. 伊邪那美 arba 伊弉冉 Izanami) – japonų mitologijoje viena iš bene svarbiausių dievybių, buvusi kito svarbaus dievo Idzanagio žmona. Ji yra kūrimo bei mirties deivė, taip pat žinoma vardu Idzanamė no mikoto arba dar žinoma vardu – „ta, kuri kviečia“. Kitas žinomas vardas Idzanami no Kami – deivė Idzanamė. Šios būtybės svarba bei vaidmuo japonų mitologijoje atsiskleidžia kosmogoniniame (pasaulio sukūrimo) mite. Mitologija rašytiniuose šaltiniuose Kiekvienos šalies istoriją bei praeities ypatumus tyrinėtojams atskleidžia įvairūs memuarai, senoviniai užrašai, simboliai daiktuose, antkapiai ir kt. Japonijos atveju, šalies istorija bei mitologija aptinkama rašytiniuose šaltiniuose: Kodžiki (jap. 古事記 Kojiki) ir Nihon šioki (jap. 日本書紀 Nihonshoki). Kodžiki – užrašai apie senovinius dalykus, užbaigtas rašyti 712 m. yra seniausias įrašas apie Japonijos istoriją (Matsumura, 2007). Pasakojimai prasideda nuo Kamijo, dievų amžiaus, t.y. Japonijos sukūrimo mito ir tęsiasi iki pat imperatorienės Suiko laikų (593-628 m.) (Japanese...
Daugiau
