Bakekudžira
Bakekudžira (化鯨 bakekujira) – japonų mitologijoje paplitęs, jūrose plaukiojantis ūsuotojo banginio skeletas. Jis yra vienas iš jokajų būtybių, kildinamas iš vakarinės Japonijos dalies. Manoma, kad skeletas siekia atkeršyti visiems, medžiojantiems banginius ar valgantiems jų mėsą. Pavadinimas 化鯨 sudarytas iš dviejų rašmenų: 化 (bake) – „pa(si)keisti“ ir 鯨 (kujira) – „banginis“. Šiuo atveju bake neverčiamas kaip „pasikeitimas“. Tikslesnis vertimas – „banginis vaiduoklis“. Visi bake- sutvėrimai, pvz., bakeneko, bakenezumi ir kt., siejami su transformacija, galimybe keisti išvaizdą. Legenda apie bakekudžirą Vieną lietingą naktį Šimanės prefektūroje, Okino salos krante, pasirodė didžiulis, baltas, nepažįstamas objektas. Tuo metu pajūryje buvęs žvejys jį pastebėjo ir, vedamas nenumaldomo smalsumo, įsėdo į savo irklinę valtį ir nuplaukė paskui. Iš padaro dydžio buvo galima spėti, kad tai banginis, tačiau žvejys nežinojo, kokios rūšies, nes niekada nebuvo regėjęs nieko panašaus. Valčiai priplaukus arčiau, žmogus pamatė tūkstančius žvilgančių nežinomos rūšies...
Daugiau
Susanoo
Susanoo (須佐之男 Susanowo-no-Mikoto) – šintoizmo religijoje vienas iš dievų, dar vadinamų „trys kilnieji vaikai“. Jis valdo audras bei jūras, dažnai minimas kaip griaustinio dievas. Šio dievo vyresnioji sesuo Amaterasu – Saulės deivė, o brolis Cukujomi – Mėnulio dievybė. Susanoo pagarsėjo taisyklių nesilaikymu ir destruktyviu elgesiu, todėl neretai vadinamas dievu išdaigininku. Be sąsajų su audromis Susanoo laikomas vėjo ir vandens dievu, o visai neseniai pradėtas sieti su meile bei santuoka. Kilmė ir trumpa istorija Sakoma, kad Susanoo gimė iš dievo Idzanagio, daugelio dievų tėvo, nosies, kai pastarasis, grįžęs iš požemio pasaulio Jomi (黄泉 Yomi), atliko apsivalymo ritualą (禊 misogi) Voto upėje. „Idzanagis tarė: „Tu valdysi vandenynus“, nors Susanoo valdo ir audras, kylančias iš vandenyno“ (Levin 2008, p. 40–42). Susanoo nepatiko toks sprendimas ir jis nepatenkintas pradėjo kelti sumaištį: jo rauda išdžiovino žemę, nužudė daugelį kalnų augalų (Susanoo naudojo jūrų bei...
Daugiau
Okiku
Okiku (お菊) yra viena iš įdomiausių jūrei – japoniškų vaiduoklių. Pasakojimas apie Okiku ir devynias lėkštes – vienas žymiausių Japonijos folklore. Jis turi daugybę skirtingų versijų, kurias jungia vaiduoklis, išlendantis iš šulinio, skaičiuojantis nuo vieno iki devynių ir, sušukęs „dešimt“, pratrūkstantis gailiai raudoti. Okiku legenda yra labai sena, todėl tikrosios ištakos nežinomos. Pirmąkart legenda paminėta japonų kabukio vaidinime „Bančio lėkščių rūmai“ (番町皿屋敷 Bancho Sarayashiki). Legendos versijos Pagrindinė legendos versija pasakoja, kad graži mergina Okiku tarnavo samurajaus Aojamos namuose. Samurajus norėjo, kad Okiku taptų slapta jo mylimąja, bet ji vis nesutikdavo. Iš pykčio Aojama paslėpė vieną iš dešimt brangių lėkščių ir dėl aplaidumo apkaltino Okiku. Ji vis skaičiavo, tačiau dešimtos lėkštės taip ir nerado. Aojamai darkart pasiūlius Okiku tapti jo meiluže ir jai vėl atsisakius, samurajus įmetė merginą į šulinį. Sakoma, kad Okiku tapo kerštinga dvasia onrio (怨霊 onryō), persekiojančia...
Daugiau
Oni
Oni (鬼 おに) yra vieni žymiausių Japonijos mitologinių būtybių, dažniausia vaizduojami kaip demonai, kurie baudžia nusidėjėlius pragare. Taip pat juos galima sutikti urvuose, kalnuose ir apleistose, atokiose vietovėse. Kadangi oni yra siejami su įvairiomis negandomis, griaustiniu, prakeiksmais ir ligomis, jie yra vieni iš baisiausių jokajų (妖怪 yōkai) japonų mitologijoje. Išvaizda Oni dažniausia vaizduojami dideli ir baisūs, turintys raudonos ar mėlynos spalvos odą, su ragais ir aštriais dantimis. Vienintelis drabužis, kurį jie dėvi, yra gyvūno (dažniausia liūto) kailis ar oda, dengianti klubus; vienintelis jų ginklas – didelis spygliuotas vėzdas. Kadangi oni yra aukštesni negu žmonės, todėl kai kuriuose šaltiniuose jie vaizduojami kaip milžiniški žmogėdros. Netgi yra sukurtas japoniškas posakis: oni hitokuči (鬼一口 oni hitokuchi, liet. „oni vienas kąsnis“); tai reiškia, kad oni iš karto gali praryti visą žmogų. Kilmė ir istorija Nėra vienareikšmiškai aiškios ir visiems priimtinos oni kilmės teorijos, tačiau tikima, kad jų šaknys...
Daugiau
Namadzu
Namadzu (鯰 Namazu) – japonų mitologinė būtybė, milžiniškas šamas, sukeliantis žemės drebėjimus, dar žinomas kaip antgamtinė būtybė jokajus. Tikima, kad Namadzu gyvena purve po žeme. Jis plaukioja po pasaulio gelmes ir savo didele uodega sukelia žemės drebėjimus. Šį milžinišką šamą gali suvaldyti tik griaustinio dievas Kašima. Kartą Kašima atsivežė Kaname akmenį, su kuriuo vėliau prispausdavo Namadzu galvą. Kartais Kašima vaizduojamas smeigiantis kardu Namadzu. Namadzu mite teigiama, kad tais atvejais, kai dievas Kašima pavargdavo ar tapdavo išsiblaškęs, Namadzu tuo naudodavosi: imdavo judinti savo uodegą ir taip keldavo žemės drebėjimus. Populiarus pasakymas: „Jurugu to mo jomoja nukedži no kaname-iši Kašima no kami no aran kagiri va“ reiškė, kad kol dievas Kašima yra ten, kaname iši akmuo tikrai neišslys iš savo vietos, net jei žemė drebės. Nors griaustinio ir žemės drebėjimų dievybės kėlė baimę, tačiau kai kuriems jos duodavo ir materialinės naudos. Turtingi žmonės per žemės...
Daugiau
Hikikomori
„Hikikomori – anomalus socialinio kontakto vengimas, paprastai pasireiškiantis paaugliams vaikinams. Šis reiškinys ypač paplitęs Japonijoje“ (Oksfordo žodynas). Terminas yra kilęs iš japoniško žodžio hikikomori (引き籠り arba ひきこもり), jis pažodžiui reiškia traukimasį į vidų, atsiribojimą. Hikikomori vartojamas apibrėžti fenomeną, kai Japonijos piliečiai savo namuose gyvena kaip atsiskyrėliai, neįsitraukia į jokią socialinę veiklą: neleidžia laisvalaikio su draugais, neina į mokyklą ar darbą. Šis sutrikimas oficialiai pripažįstamas, kai žmogus ne mažiau kaip pusę metų praleidžia užsidaręs savo namuose neužmegzdamas jokių socialinių ryšių. Hikikomori buvo plačiai pripažintas socialine šalies problema, į ją buvo pradėta rimtai žiūrėti 1990 metais. Šiuo metu nustatyta, jog hikikomori sutrikimas būdingas apytiksliai 1% visų Japonijos gyventojų. Reiškinio kilmė Paprastai šis reiškinys apibūdinamas kaip traukimasis nuo visuomeninių santykių ir situacijų, kurių metu yra svarbus artimas ryšys, tokių santykių ir situacijų vengimas. Hikikomori būdingas tam tikras fobijos žmonėms ir visuomenei laipsnis, jis apibrėžia ne tik žmonių baimę, bet ir didesnį...
Daugiau
Edo laikotarpio kultūra
Edo laikotarpis, dar vadinamas Tokugavų laikotarpiu, Japonijoje truko nuo 1603 m. iki 1867 m. Tokugavų šiogūnato įkūrėjas buvo Tokugava Iejasus. Šis laikotarpis pavadintas pagal tuometinę sostinę Edą (dabartinis Tokijas). Nors Edo laikotarpiu Tokugavos šiogūnai ribojo ryšius su užsienio šalimis ir Japonija buvo izoliuota, tačiau kaip tik tada labai suklestėjo kultūra. Edo laikotarpis taip pat laikomas amatų aukso amžiumi. Žmonės siekė malonumų ir aktyviai kūrė naujas kultūros formas. Dauguma nekilmingų žmonių skaitė knygas, lankėsi teatruose, kai kurie net rašė haiku (俳句), domėjosi muzika, mokėjo groti įvairių žanrų kūrinius (Nishiyama 1997, p. 8–9). Šiuo laikotarpiu daug dėmesio skirta kultūrai. Šiogūnatas siekė kontroliuoti kultūrinį judėjimą Japonijoje, tačiau visiškai to padaryti nepavyko. Suklestėjus pirklių luomui, išaugo populiariosios miesto kultūros poreikis. Didėjantis miesto kultūros populiarumas rodė šio laikotarpio meno tendencijas. Edo laikotarpiu išpopuliarėjo kabukio teatras, haiku poezija, tapyba. Dailė Edo laikotarpiu pakito menininkų padėtis visuomenėje....
Daugiau
Oda Nobunaga
Oda Nobunaga (織田信長) (1534 m. birželio 23 d. – 1582 m. birželio 21 d.) XVI a. viduryje buvo Japonijos susivienijimo pradininkas, taip pat stambus Sengoko periodo (戦国 sengoku – kariaujančios šalys) žemvaldys. Jo pradėtą darbą tęsė pasekėjai Tojotomis Hidejošis ir Tokugava Iejasus. Oda Nobunaga gyveno nuolat kovodamas, iki mirties 1582 m. jis sugebėjo užkariauti trečdalį Japonijos. Jo ištikimas bendražygis Tojotomis Hidejošis tapo pirmu žmogumi, kuriam pavyko suvienyti visą Japoniją ir tapti pirmuoju visos šalies valdovu (Jensen 2000, p. 34). Istorija Oda Nobunaga gimė 1954 m. birželio 23d., kaip manoma, Nagojo pilyje, Ovario provincijoje. Vaikystėje jis pasižymėjo keistu elgesiu ir socialinių luomų nepaisymu. Kai į Japoniją buvo įvežti šaunamieji ginklai, Oda Nobunaga pradėjo labai jais domėtis. 1574 m. gavo kilmingojo titulą, o 1577 m. tapo teisingumo ministru – trečiu pagal rangą imperijos pareigūnu. 1551 m. netikėtai mirė Nobunagos tėvas. Per laidotuves...
Daugiau
Japonų muzikos instrumentai
Tradiciniai japonų muzikos instrumentai – tai instrumentai, per ilgą laiką išsivystę ir tapę išskirtiniais Japonijoje. Nepaisant didelių pokyčių visuose Japonijos visuomeninio gyvenimo aspektuose, įskaitant ir vakarietiškos muzikos priėmimą, vis dar išlieka tradicinės muzikos kultūros svarba šiuolaikinei Japonijai. Didelė dalis tradicinių japonų instrumentų išlaikė savo originalų pavidalą ir paskirtį (Blades 2005, p. 122). Iki VII a. Japonijoje muzika buvo vadinama kagura (神楽 „dievų muzika“)ir glaudžiai siejama su ritualų bei rūmų kultūra. Nuo VII a. Japonija pajuto kinų, korėjiečių, indų, Indonezijos tautų muzikos įtaką. VIII a. pradžioje paplito ir ypač suklestėjo Heiano periodu (894–1192) tradicinis rūmų muzikos žanras gagaku (雅楽). Edo periode (1603–1868) išpopuliarėjo instrumentai koto (箏), šiamisenas (三味線 shamisen), šiakuhači (尺八) (tapo soliniais) ir su jais susiję muzikiniai žanrai: kamiuta (久米歌, trumpas vokalinis ciklas), džiuta (地歌, 地唄, instrumentinis muzikos žanras), danmono (段物, laisvosios variacijos). Instrumentinės muzikos tradicijas puoselėjo dvi pagrindinės mokyklos: Ikutos mokykla (įk. ~1700...
Daugiau
Samurajų garbės kodeksas
Bušido (武士道 bushido) – nerašytas samurajų garbės kodeksas, klestėjęs dėl neokonfucionizmo. Įkvėptas šintoizmo ir dzenbudizmo, bušido apibūdino samurajų elgesį feodalinėje visuomenėje. Šis kodeksas vedė samurajus „tikro kario“ keliu, mokė suvokti kovos, meno ir garbės tiesas (Bushido: The soul of Japan, 1900). Feodalizmo laikais bušido nebuvo įtrauktas į jokį rašytinį sąvadą, tad samurajai neprivalėjo laikytis šių taisyklių. Nebuvo priežiūros institucijų, kurios galėtų stebėti, ar samurajai nenuklysta nuo tikrojo kelio. Šiuo „garbės keliu“ buvo labai domimasi, todėl dauguma japonų metraštininkų panoro įamžinti taisykles raštuose bei knygose. Seniausioje Japonijos knygoje „Kodžiki“ (古事記 Kojiki) paminėti samurajai ir karys, kuris kovėsi su katana (刀, liet. „japoniškas kardas“). Jamatas Takeras (Yamato Takeru) buvo laikomas „tikruoju samurajumi“, idealiu kariu, nes „Kodžiki“ jis apibūdintas kaip drąsiausias samurajus, geriausiai įvaldęs katanos meną. Vėliau pasirodė Daidodžio Judzano (1639–1730) „Karo menų pradmenys“; šiame veikale autorius tiksliai apibrėžė bušido reikalavimus. Pasak D. Judzano, samurajai turėjo būti pavyzdingi...
Daugiau
