Namadzu
Namadzu (鯰 Namazu) – japonų mitologinė būtybė, milžiniškas šamas, sukeliantis žemės drebėjimus, dar žinomas kaip antgamtinė būtybė jokajus. Tikima, kad Namadzu gyvena purve po žeme. Jis plaukioja po pasaulio gelmes ir savo didele uodega sukelia žemės drebėjimus. Šį milžinišką šamą gali suvaldyti tik griaustinio dievas Kašima. Kartą Kašima atsivežė Kaname akmenį, su kuriuo vėliau prispausdavo Namadzu galvą. Kartais Kašima vaizduojamas smeigiantis kardu Namadzu. Namadzu mite teigiama, kad tais atvejais, kai dievas Kašima pavargdavo ar tapdavo išsiblaškęs, Namadzu tuo naudodavosi: imdavo judinti savo uodegą ir taip keldavo žemės drebėjimus. Populiarus pasakymas: „Jurugu to mo jomoja nukedži no kaname-iši Kašima no kami no aran kagiri va“ reiškė, kad kol dievas Kašima yra ten, kaname iši akmuo tikrai neišslys iš savo vietos, net jei žemė drebės. Nors griaustinio ir žemės drebėjimų dievybės kėlė baimę, tačiau kai kuriems jos duodavo ir materialinės naudos. Turtingi žmonės per žemės...
Daugiau
Hikikomori
„Hikikomori – anomalus socialinio kontakto vengimas, paprastai pasireiškiantis paaugliams vaikinams. Šis reiškinys ypač paplitęs Japonijoje“ (Oksfordo žodynas). Terminas yra kilęs iš japoniško žodžio hikikomori (引き籠り arba ひきこもり), jis pažodžiui reiškia traukimasį į vidų, atsiribojimą. Hikikomori vartojamas apibrėžti fenomeną, kai Japonijos piliečiai savo namuose gyvena kaip atsiskyrėliai, neįsitraukia į jokią socialinę veiklą: neleidžia laisvalaikio su draugais, neina į mokyklą ar darbą. Šis sutrikimas oficialiai pripažįstamas, kai žmogus ne mažiau kaip pusę metų praleidžia užsidaręs savo namuose neužmegzdamas jokių socialinių ryšių. Hikikomori buvo plačiai pripažintas socialine šalies problema, į ją buvo pradėta rimtai žiūrėti 1990 metais. Šiuo metu nustatyta, jog hikikomori sutrikimas būdingas apytiksliai 1% visų Japonijos gyventojų. Reiškinio kilmė Paprastai šis reiškinys apibūdinamas kaip traukimasis nuo visuomeninių santykių ir situacijų, kurių metu yra svarbus artimas ryšys, tokių santykių ir situacijų vengimas. Hikikomori būdingas tam tikras fobijos žmonėms ir visuomenei laipsnis, jis apibrėžia ne tik žmonių baimę, bet ir didesnį...
Daugiau
Edo laikotarpio kultūra
Edo laikotarpis, dar vadinamas Tokugavų laikotarpiu, Japonijoje truko nuo 1603 m. iki 1867 m. Tokugavų šiogūnato įkūrėjas buvo Tokugava Iejasus. Šis laikotarpis pavadintas pagal tuometinę sostinę Edą (dabartinis Tokijas). Nors Edo laikotarpiu Tokugavos šiogūnai ribojo ryšius su užsienio šalimis ir Japonija buvo izoliuota, tačiau kaip tik tada labai suklestėjo kultūra. Edo laikotarpis taip pat laikomas amatų aukso amžiumi. Žmonės siekė malonumų ir aktyviai kūrė naujas kultūros formas. Dauguma nekilmingų žmonių skaitė knygas, lankėsi teatruose, kai kurie net rašė haiku (俳句), domėjosi muzika, mokėjo groti įvairių žanrų kūrinius (Nishiyama 1997, p. 8–9). Šiuo laikotarpiu daug dėmesio skirta kultūrai. Šiogūnatas siekė kontroliuoti kultūrinį judėjimą Japonijoje, tačiau visiškai to padaryti nepavyko. Suklestėjus pirklių luomui, išaugo populiariosios miesto kultūros poreikis. Didėjantis miesto kultūros populiarumas rodė šio laikotarpio meno tendencijas. Edo laikotarpiu išpopuliarėjo kabukio teatras, haiku poezija, tapyba. Dailė Edo laikotarpiu pakito menininkų padėtis visuomenėje....
Daugiau
Oda Nobunaga
Oda Nobunaga (織田信長) (1534 m. birželio 23 d. – 1582 m. birželio 21 d.) XVI a. viduryje buvo Japonijos susivienijimo pradininkas, taip pat stambus Sengoko periodo (戦国 sengoku – kariaujančios šalys) žemvaldys. Jo pradėtą darbą tęsė pasekėjai Tojotomis Hidejošis ir Tokugava Iejasus. Oda Nobunaga gyveno nuolat kovodamas, iki mirties 1582 m. jis sugebėjo užkariauti trečdalį Japonijos. Jo ištikimas bendražygis Tojotomis Hidejošis tapo pirmu žmogumi, kuriam pavyko suvienyti visą Japoniją ir tapti pirmuoju visos šalies valdovu (Jensen 2000, p. 34). Istorija Oda Nobunaga gimė 1954 m. birželio 23d., kaip manoma, Nagojo pilyje, Ovario provincijoje. Vaikystėje jis pasižymėjo keistu elgesiu ir socialinių luomų nepaisymu. Kai į Japoniją buvo įvežti šaunamieji ginklai, Oda Nobunaga pradėjo labai jais domėtis. 1574 m. gavo kilmingojo titulą, o 1577 m. tapo teisingumo ministru – trečiu pagal rangą imperijos pareigūnu. 1551 m. netikėtai mirė Nobunagos tėvas. Per laidotuves...
Daugiau
Japonų muzikos instrumentai
Tradiciniai japonų muzikos instrumentai – tai instrumentai, per ilgą laiką išsivystę ir tapę išskirtiniais Japonijoje. Nepaisant didelių pokyčių visuose Japonijos visuomeninio gyvenimo aspektuose, įskaitant ir vakarietiškos muzikos priėmimą, vis dar išlieka tradicinės muzikos kultūros svarba šiuolaikinei Japonijai. Didelė dalis tradicinių japonų instrumentų išlaikė savo originalų pavidalą ir paskirtį (Blades 2005, p. 122). Iki VII a. Japonijoje muzika buvo vadinama kagura (神楽 „dievų muzika“)ir glaudžiai siejama su ritualų bei rūmų kultūra. Nuo VII a. Japonija pajuto kinų, korėjiečių, indų, Indonezijos tautų muzikos įtaką. VIII a. pradžioje paplito ir ypač suklestėjo Heiano periodu (894–1192) tradicinis rūmų muzikos žanras gagaku (雅楽). Edo periode (1603–1868) išpopuliarėjo instrumentai koto (箏), šiamisenas (三味線 shamisen), šiakuhači (尺八) (tapo soliniais) ir su jais susiję muzikiniai žanrai: kamiuta (久米歌, trumpas vokalinis ciklas), džiuta (地歌, 地唄, instrumentinis muzikos žanras), danmono (段物, laisvosios variacijos). Instrumentinės muzikos tradicijas puoselėjo dvi pagrindinės mokyklos: Ikutos mokykla (įk. ~1700...
Daugiau
Samurajų garbės kodeksas
Bušido (武士道 bushido) – nerašytas samurajų garbės kodeksas, klestėjęs dėl neokonfucionizmo. Įkvėptas šintoizmo ir dzenbudizmo, bušido apibūdino samurajų elgesį feodalinėje visuomenėje. Šis kodeksas vedė samurajus „tikro kario“ keliu, mokė suvokti kovos, meno ir garbės tiesas (Bushido: The soul of Japan, 1900). Feodalizmo laikais bušido nebuvo įtrauktas į jokį rašytinį sąvadą, tad samurajai neprivalėjo laikytis šių taisyklių. Nebuvo priežiūros institucijų, kurios galėtų stebėti, ar samurajai nenuklysta nuo tikrojo kelio. Šiuo „garbės keliu“ buvo labai domimasi, todėl dauguma japonų metraštininkų panoro įamžinti taisykles raštuose bei knygose. Seniausioje Japonijos knygoje „Kodžiki“ (古事記 Kojiki) paminėti samurajai ir karys, kuris kovėsi su katana (刀, liet. „japoniškas kardas“). Jamatas Takeras (Yamato Takeru) buvo laikomas „tikruoju samurajumi“, idealiu kariu, nes „Kodžiki“ jis apibūdintas kaip drąsiausias samurajus, geriausiai įvaldęs katanos meną. Vėliau pasirodė Daidodžio Judzano (1639–1730) „Karo menų pradmenys“; šiame veikale autorius tiksliai apibrėžė bušido reikalavimus. Pasak D. Judzano, samurajai turėjo būti pavyzdingi...
Daugiau
Nihondžinronas
Terminas nihondžinronas (日本人論), išvertus iš japonų kalbos, reiškia „diskusijos arba teorijos apie japonus“ (Yoshino 1992, p. 2). Šis terminas vartojamas tekstams, kurie įvairiais aspektais aptaria japonų tautinę ir kultūrinę savimonę, apibūdinti. Nihondžinrono tikslas – parodyti japonų unikalumą ir išskirtinumą. Tokio tipo literatūros yra labai daug, be to, įvairiausių sričių: sociologijos, psichologijos, istorijos, lingvistikos, filosofijos ir t. t. Nihondžinrono tekstai daugiausia spausdinami Japonijoje, autoriai – japonų mokslininkai, žurnalistai, diplomatai ir verslininkai (Yoshino 1992, p. 6). Dažnai ši literatūra stipriai pabrėžia kultūrą, todėl nihondžinronas dar gali būti vadinamas nihonbunkaronu („diskusijos apie japonų kultūrą“) (Yoshino 1992, p. 10). Terminas nihondžinronas, išpopuliarėjęs po Antrojo pasaulinio karo, ir vis dar tebesitęsiantis paslėpto kultūrinio nacionalizmo ir tapatybės rekonstrukcijos fenomenas, yra skirti apibūdinti knygoms ir straipsniams, kurie analizuoja ir bando paaiškinti, pagrįsti japonų kultūros ir savimonės išskirtinumą, t. y. parodo japonų ir kitų tautų skirtumus. Šiems tekstams būdinga...
Daugiau
Dziudo
Dziudo (柔道 jūdō, reiškia „švelnus kelias“) yra modernus kovos menas, kovinis ir olimpinis sportas. Atsirado Japonijoje 1882 m. Džigoro Kano (嘉納治五郎) dėka. Nuo kitų kovos menų dziudo skiriasi tuo, kad varžovas įvairiais būdais smaugiamas, parmetamas, parverčiamas ant žemės, užlaužiamos jo kūno dalys. Kilmė Dziudo atsirado džiudžiucu kovos meno pagrindu. Pastarasis atsirado XV a. ir buvo žymus tuo, kad jį naudojo samurajai, dažniausiai norėdami nuginkluoti priešininką plikomis rankomis. Siekdamas, kad dziudo suklestėtų, Džigoras Kanas turėjo kažką iš esmės pakeisti ir atskirti jį nuo džiudžiucu. Pagrindinis dziudo principas yra maksimalus veiksmingumas minimaliomis pastangomis. Kitaip tariant, nesistengti atremti pajėgesnio priešo, o panaudoti jo jėgą prieš jį patį. Dziudo turi ir platesnį, filosofinį supratimą, paverčiantį dziudo iš kovos meno į „kovos kelią“. Kanas pašalino technikas, nesuderinamas su šiuo principu, ir pabrėžė veiksmingumo svarbą atliekant techniką (Kano, 1986, p. 18). Dziudo kaip sporto istorija Varžybos yra neatsiejamas...
Daugiau
Geiša
Geiša, geiko arba dar kartais vadinamosios geigi, – tai tradicinės Japonijos menininkės, palydovės, moterys, kurios linksmina, atpalaiduoja vyrus po darbo. Tai gana paslaptinga profesija, jos užuominų galima rasti jau šeštame amžiuje. Apibrėžimas Išvertus iš japonų kalbos, gei reiškia „menas“, sha – „kažkas tai darantis“. Geiša bendrąja prasme reiškia „artistė“. Kaip teigiama Susan Sarandan dokumentiniame filme „The secret life of a geisha“, tai buvo moterys profesionalės, galinčios įvairiai užimti klientus. Jos ilgus metus mokomos tradicinių japoniškų šokių, muzikos, eilėraščių, pokalbio meno. Labai daug dėmesio skiria išvaizdai, netgi iš naujo mokosi kūno kalbos, plastikos ir eisenos. Geišos – tai profesionalios kompanionės, kurių svarbiausias uždavinys – išlaikyti paslaptyje viską, ką klientai pasakė joms girdint. Kad taptų geišomis, merginos pradeda mokytis būdamos 15 metų; tada jos apsigyvena geišų namuose, vadinamuose okya, kurių galva – okaasan („mama“) – jas išlaiko, rūpinasi mokymu, perka kimono, papuošalus ir t. t. Geišos, savo...
Daugiau
Animė
Animė (アニメ, nekaitomas) – Japonijoje atsiradęs animacijos stilius su itin savita aplinkos bei veikėjų išvaizdos estetika. Japonai šį terminą naudoja visai pasaulio animacijai pavadinti, tačiau užsieniečiai griežtai apibrėžia animė kaip animacijos produktą iš Japonijos. Animė yra dalijama teatruose, rodoma per televiziją, platinama internete bei vaizdajuostėse, taip pat naudojama kompiuteriniuose žaidimuose ir yra klasifikuojama į daugybę žanrų, skirtų visoms amžiaus grupėms (Rowthorn, Ashburne, Benson, Florence 2000, p. 73). Istorija Japonų animacija gimė XX a. pirmojoje pusėje. Iš pradžių japonai mėgino naudoti vakarietiškos animacijos metodus, tačiau 1963 metais iš komiksų į televizijos ekranus atkeliavusi „Galingojo Atomo“ (鉄腕アトム Tetsuwan Atomu, ang. Astro Boy) animė, pakeitė japonų animaciją negrįžtamai. Pagamintas „Mushi Productions“ animacijos studijos, „Astro Boy“ pristatė nestandartinių simbolių bei intensyvaus siužeto animaciją, kuri išpopuliarino animė žanrą visame pasaulyje. 1970 m. studija „Tokyo Movie Shinsha“ (TMS) pradėjo leisti populiarų animacinį serialą „Lupinas trečiasis“ (ルパン三世 Rupan Sanse, ang. Lupin III)....
Daugiau
