Jena
Jena (円 en, liet. „apskritimas“) yra oficiali Japonijos valiuta. Jenos terminas kilęs iš Kinijos juanio („apvalus daiktas“). Tai yra trečia labiausiai prekiaujama valiuta užsienio valiutų rinkoje po JAV dolerio ir euro. Ji taip pat plačiai naudojama ir kaip rezervinė valiuta po JAV dolerio, euro ir svaro sterlingų. Jena lotyniškoje abėcėlėje žymima ¥ ženklu, valiutos kodas: JPY. Cirkuliacijoje yra 6 tipų monetos ir 4 tipų banknotai. Istorija Pasibaigus šiogunų laikotarpiui, 1868 m., imperatorius Macuhito, atsakingas už Japonijos pinigų sistemą, atkūrė vietas. Jis užsakė monetų kalimo mašiną iš Birmingamo miesto, esančio Anglijoje, ir įrengė ją Osakos monetų kalykloje. Buvusios feodalų pinigų kalyklos tapo privačiais bankais, kurie pradžioje turėjo teisę spausdinti pinigus. Kurį laiką tiek centrinė vyriausybė, tiek vadinamieji „nacionaliniai“ bankai leido pinigus. Tačiau 1882 m. buvo įkurtas Japonijos bankas (日本銀行 Nippon Ginkō). Naujų monetų išleidimas reiškė Japonijos ovalių monetų pabaigą. Atnaujinus valiutą, pagal 1871 m. Naujosios valiutos aktą (Shinka Jorei), kuris įteisino jeną kaip ankstesnius pinigus pakeičiančią ir dešimtaine sistema...
Daugiau
Japoniška arbatos ceremonija
Arbatos ceremonija (茶の湯 chanoyu, liet. „karštas vanduo arbatai“), struktūruotas žalios arbatos paruošimas svečių kompanijoje. Arbatos ceremonija įtraukia maisto paruošimą bei patiekimą, architektūros išmanymą, sodininkystę, keramiką, kaligrafiją, istoriją ir religiją (Japan: profile of the nation, 1994, p. 331). Istorija VIII a. iš Kinijos atvežti arbatos lapeliai į Japoniją. Imperatorius Šiomu (聖武天皇 Shōmu Tennō), atsidavęs budistas, kvietė budistų vienuolius į religinę ceremoniją, kurioje imperatoriaus valdymo laikotarpiu 724-749 m., tiekė arbatą. Nuo 815 m. budistų vienuolis Eičiu (Eichu), imperatoriaus Sagos (嵯峨天皇 Saga Tennō) valdymo laikotarpiu 809-823 m. taip pat tiekė arbatą. Arbatos gėrimu mėgaudavosi ir aukštesnieji valdininkai, tačiau netrukus arbatos gėrimas tapo nepraktikuojamu dėl nežinomų priežasčių (Reider 2017, p. 33). Arbatos atgimimas priskiriamas japonų dvasininkui Eisajui (栄西 Eisai), kuris ankstyvuoju Kamakuros laikotarpiu (鎌倉時代 Kamakura jidai, 1185-1333) grįžęs iš budistinių mokymų Kinijoje, atvežė arbatmedžio sėklų (Palmer 1983, p. 360). Tai buvo kininio arbatmedžio (Camellia sinesis) sėklos (Mair, Hoh 2011, p. 91)....
Daugiau
731 padalinys
731 padalinys (jap. 731部隊 nana-san-ichi butai) – Antrojo Kinijos-Japonijos karo metu medicinos generolo Širo Išii (石井 四郎 Ishii Shirō) įkurtas padalinys, skirtas biologiniams ir cheminiams ginklams kurti bei bandyti. Padalinį sudarė 150 pastatų kompleksas 6 kvadratinių kilometrų plote Pingfango rajone, netoli Harbino miesto Šiaurinėje Kinijos dalyje. Istorijoje 731 padalinys labiausiai žinomas dėl savo žiauriaus elgesio su karo belaisviais bei vietiniais gyventojais, jų kankinimu ir eksperimentavimu, prilygstančiu nacių vykdytiems žiaurumams Antrojo pasaulinio karo metu. Trumpa biografija Širo Išii gimė 1982 m. Šibajamos mieste, tuometinėje Japonijos imperijoje. Dar būdamas vaikas, Išii pasižymėjo žingeidumu ir aukštu intelektu. Mokykloje buvo ypač gabus gamtos mokslams ir fizikai, o 1916 m. Išii įstojo į Kioto imperatoriškąjį universitetą studijuoti mediciną. Neilgai trukus, universiteto dėstytojai pastebėjo Išii gabumus ir pradėjo skirti jam užduotis, kurie buvo sudėtingi jo amžiaus studentams. Kadangi Išii žavėjosi mikrobiologija, laboratoriniams ir tiriamiesiems darbams atlikti jis...
Daugiau
Kano meno mokykla
Kano meno mokykla – profesionalių menininkų mokykla, gyvavusi nuo vėlyvojo Muromači (1333–1568 m.) laikotarpio per visą Edo (1600–1868 m.) laikotarpį. Kano buvo ilgiausiai trukusi ir didžiausią įtaką dariusi, kitaip vadinama kiniškos tapybos mokykla Japonijoje. Pagrindinė mokykla didžiavosi nuostabių kraštovaizdžių, figūrų, paukščių ir gėlių kompozicijų įamžinimais. Kano meno meistrai kūrė įvairiausius darbus, nuo įvairių vėduoklių, rankraščių (絵巻物 emakimono) ir kabinamų suvyniojamų paveikslų (掛け物 kakemono) iki maldyklose kabinamų lentelių (絵馬 ema). Kano meno mokykla taip pat gerai žinoma dėl savo tušo tapybos. Istorija Kano mokyklos įkūrėjas ir pirmasis svarbus menininkas – Kano Masanobu (狩野 正信 Kanō Masanobu) (1434-1530 m.) imigravo į Kiotą maždaug 1460 m. iš savo gimtojo kaimelio – Kano, buvusio tuometiniame Idzu–Suguros regione (dabartinėje Šidzuokos prefektūroje). Kano Masanobu, kaip ir daugeliui to laiko menininkų didelę įtaką darė dailininkas, dzenbudizmo vienuolis Tenšio Šiūbunas (天章 周文 Tenshō Shūbun). Kai kurie šaltiniai teigia, kad didžiąją savo menininko išsilavinimo...
Daugiau
Daruma
Daruma – (jap. 達磨 daruma), dar kitaip vadinama Dharmos lėlė, yra apvali, tuščiavidurė japonų lėlė, sukurta pagal budizmo dzen sektos įkūrėją Bodhidharmą (jap. 菩提達磨 Bodaidaruma). Šios lėlės dažniausiai yra raudonos spalvos, vaizduojančios barzdotą vyriškį – Dharmą. Lėlės dizainas ir spalva gali keistis priklausomai nuo regiono ir menininko. Nors kai kurių, daruma yra laikoma žaislu, šios lėlės dizainas yra turtingas simbolizmu ir labiau vertinamas kaip sėkmę nešantis talismanas. Ši lėlė simbolizuoja atkaklumą ir sėkmę, todėl daruma yra populiari dovana siekiant padrąsinti. Atsiradimo legenda Apie darumos figūrėlės atsiradimą vyrauja daug legendų, tačiau visų legendų reikšmė išlieka tokia pati. Lėlė simbolizuoja Darumą Daišį (jap. 達磨大師 Daruma Daishi) (maždaug V a.), dzen sektos įkūrėją. Legenda byloja, kad daruma buvo trečiasis princas Pietų Indijos karalystėje. Būdamas aštraus proto jis sekė Didžiojo meistro Prajnataros mokymus, kur jis intensyviai mokėsi budizmo ir toliau sekė savo mokytojo...
Daugiau
Tokugava Iejasu
Tokugava Iejasu (徳川家康 Tokugawa Ieyasu) – vienas iš pagrindinių karo politinių lyderių Japonijoje Sengoku (戦国 Sengoku) arba kariaujančių valstybių laikotarpyje. Jis buvo žymiausias Tokugavų klano lyderis, pirmasis Japonijoje Tokugavų dinastijos šiogunas bei Edo šiogunato, kitaip dar žinomo kaip Tokugavų šiogunato, įkūrėjas. Efektyviai valdė Japoniją nuo Sekigaharos mūšio iki Meidži (明治 Meiji ) atkūrimo. Tokugava Iejasu kilo iš nedidelės samurajų (侍 samurai) giminės Macudaira, kuriai priklausė dalis teritorijos Mikavos provincijoje (šiuolaikinė Aičio prefektūra). Vaikystėje jis daug kartų buvęs politiniu įkaitu kaimyninėse žemėse, kurių kunigaikščiai arba kitaip Daimio (大名 Daimyo) naudojosi Macudairos giminės silpnumu savo politinėse intrigose. Po Okehadzama mūšio, pasikeitus politinei situacijai, Iejasu sukilo prieš Imagavos giminę ir sudarė sąjungą su Oda Nobunaga. 1560-1580 metų laikotarpyje Tokugavai pavyko praplėsti savo žemes į rytus iki Surugos žemių (駿河国 Suruga no kuni) (šiuolaikinės Šidzuokos prefektūros rytinė dalis) ir sukurti pakankamai galingą kariuomenę bei pagerinti žemių ekonominį lygį. Pagrindinis jo tikslas buvo...
Daugiau
Meilės viešbučiai
Meilės viešbučiai (ラブホテル rabu hoteru) – specializuoti viešbučiai Japonijoje, iš esmės skirti poroms, kurios nori romantiškai ir niekieno netrukdomos praleisti laiką dviese. Šie viešbučiai atsirado dėl didelės paklausos, kadangi šalyje yra 126 mln. žmonių, o kultūriškai jaunuoliai išsikrausto iš savo tėvų namų tik po vestuvių. Taip pat labai mažai privačios erdvės, kadangi visuomet esi apsuptas draugų, tėvų bei nepažįstamų žmonių. Kambarių ypatybės Kambariai neretai primena brangų vakarietišką viešbučio numerį, aprūpintą visais įmanomais patogumais. Šiose patalpose yra dvigulės lovos, dušas bei vonia dviems, kuriuose yra užtektinai dušo želės, šampūno, kondicionieriaus, kvapnių masažinių aliejų. Retkarčiais kambariuose galima rasti automatų, kuriuose galima įsigyti suaugusiems skirtų žaislų ar išsinuomoti kostiumą. Standartiškai kambariuose būna po du prezervatyvus bei kontraceptinių tablečių, televizorius, kuris yra aprūpintas suaugusių kanalais bei karaoke. Atsiradimo istorija Meilės viešbučiai turi ilgą istoriją nuo pat Edo periodo (1603-1868 m.), tačiau tik Šovos...
Daugiau
Aokigahara
Aokigahara (青木ヶ原 Aokigahara) dar žinomas, kaip Jūros miškas (樹海 Jukai). Aokigahara yra liūdniausia žymi vieta Japonijoje. Ši vieta dar yra vadinama Savižudžių mišku. Iš pradžių, miškas buvo siejamas su japonų mitologija ir tradiciškai laikomas demonų ir vaiduoklių namais. Legendos apie šią vietą japonams žinomos dar iš viduramžių, bet ir XIX a. šitame miške nepasiturinčių asmenų šeimos atveždavo vyresniojo amžiaus žmogų arba neįgalųjį, papildomą nereikalingą vaiką, kuris negalėjo būti išlaikomas dėl finansinių sunkumų, ir palikdavo juos miške likimo valiai. Japonai, kaip yra teigiama, iki šiol tiki antgamtinėmis jėgomis ir reiškiniais, kurie vyksta miške, ir tiki demonų ir vaiduoklių egzistavimu, kurie gyvena tarp Aokigaharos miško medžių. Vieta Miškas yra Fudžio Hakonės Idzu nacionalinio parko (富士箱根伊豆国立公園 Fuji-Hakone-Izu Kokuritsu Kōen) šiaurės vakarų papėdėje. Auga tarp Sajaus ((西湖 Saiko) ir Šiodžio (精進湖 Shōjiko) ežerų, kurie yra vieni iš penkių Fudžio kalno ežerų. Šis miškas susiformavo...
Daugiau
Sakė
Sakė (酒 sake) – tai alkoholinis gėrimas, pagamintas iš fermentuotų ryžių. Šis japoniškas žodis taip pat yra vartojamas, kaip bendrinis terminas, pavadinti visiems alkoholiniams gėrimams. Rafinuotai sakei, kuri yra plačiausiai vartojama Japonijoje, apibūdinti vartojamas formalus terminas seišiu (清酒 seishu). Taip pat, vartojamas terminas nihonšiu (日本酒 nihonshu), kuris reiškia japonišką alkoholinį gėrimą, tam, kad sakė būtų atskirta nuo vakarietiškų gėrimų (Nobuyuki 1983). Sakė primena baltą vyną, kartais sakoma, kad ji panaši į sausą vermutą, nes yra primena jį savo skoniu, kvapu ir išvaizda (negazuota, skaidri ir beveik be spalvos). Savo gamybos būdu sakė labiau primena alų. (Smith 2002, p. 432) Istorija Japoniško, arba iš ryžių pagaminto, alkoholio gaminimas galėjo prasidėti prieš 2500 metų, kai ryžių auginimas paplito Japonijoje. Pirmieji rašytiniai šaltiniai, rašantys apie sakės gamybą, yra atkeliavę iš VIII a. Manoma, kad pats gamybos procesas yra daug senesnis, procesas galėjo...
Daugiau
Kodžis Sudzukis
Kodžis Sudzukis (鈴木 光司 Suzuki Kōji, g. 1957 m. gegužės 13 d.) – japonų rašytojas, laikomas vienu reikšmingiausių ,,japoniškojo siaubo“ literatūros žanro kūrėjų, žinomas dėl tarptautinėje rinkoje bestseleriu tapusios ,,Skambučio“ trilogijos: ,,Skambutis“ (1991), ,,Spiralė“ (1995) ir ,,Kilpa“ (1998) (The Encyclopedia of Science Fiction, 2015). Ši ikoniška knygų trilogija buvo adaptuota didelio pasisekimo sulaukusiems filmams, serialams, kompiuteriniams žaidimams bei mangoms (Dark Horse). Biografija Kodžis Sudzukis gimė 1957-aisiais, Hamamacu mieste. Autorius studijavo prancūzų kalbą prestižiniame Keijo universitete. Baigus studijas, jis dirbo pavienius darbus, iš kurių pats svarbiausias – korepetitoriaus pareigos mokyklos būrelyje. Iš bendradarbių autorius išsiskyrė unikaliu pomėgiu linksminti mokinius kūrybingai sukurtomis siaubo istorijomis. K. Sudzukis turi pirmosios kategorijos jachtos vairininko pažymėjimą. Rašytojas pasižymi aktyvios veiklos poreikiu ir nuotykių aistra, jis taip pat yra motociklu pervažiavęs Jungtines Amerikos Valstijas nuo Ki Vesto iki Los Andželo (Harper Collins Publishers). 1990-aisiais K. Sudzukio...
Daugiau
