Teru teru bodzu
Teru teru bodzu (jap. てるてる坊主, teru teru bōzu) – tradicinė rankų darbo lėlytė, kabinama už durų, langų ar pastogėse tikintis, jog ši prišauks giedrus orus. Lėlės pavadinimas susideda iš dviejų skirtingų žodžių: teru (jap.てる, teru), kuris reiškia „šviesti, švytėti“, ir bodzu ( jap. 坊主, bōzu), kuriuo vadinami budistų vienuoliai. Pažodinis vertimas – „švytėk, švytėk vienuoli“. Pats pavadinimas yra užuomina į tikėjimą vienuolių magiškomis galiomis, kuomet atlikdami ritualus šie gebėdavo gydyti, atlikti egzorcizmus ir valdyti orus. Yra sakoma, jog pati lėlė simbolizuoja pliką vienuolio galvą ir yra daroma tuomet, kai norima, kad sekančią dieną šviestų saulė, kurios spinduliuose blizgėtų ir pati vienuolio galva. Lėlytė paprastai būna balta, primena vaiduoklį ir yra daroma iš audinio arba popieriaus lapelių. Kilmė Iki mūsų dienų išliko ne viena legenda aiškinanti apie teru teru bodzu kilmę. Japonijos folkloro tradicijas tyrinėjantys istorikai teigia, jog teru teru bodzu tradicija į Japoniją...
Daugiau
Tomiokos šilko fabrikas
Tomiokos šilko fabrikas (jap. 富岡製糸場, Tomioka Seishijou) – tai 1872 m. Tomiokos mieste, Gunmos prefektūroje, Meidži laikotarpio vyriausybės įsteigta ir 115 metų veiklą vykdžiusi šilko verpimo gamykla. Tuo laikotarpiu ši žaliavinio šilko verpimo gamykla buvo laikoma didžiausia pasaulyje. Tomiokos šilko fabrikas pastatytas siekiant įgyvendinti šiuos tris tikslus: supažindinti Japoniją su vakarietiškomis šilko verpimo technologijomis, įtraukti vadovų pareigas užimančius užsieniečius į Japonijos verslo rinką, įdarbinti ir apmokyti šilko verpimo amato moteris iš visos Japonijos (World Heritage Site 2014). Paskutiniais XIX a. dešimtmečiais Tomiokos šilko gamyklos kompleksas buvo pripažintas kaip vienas geriausių ir sėkmingiausių japoniškos ir vakarietiškos kultūros bendradarbiavimo pavyzdžių. Fabrikas buvo uždarytas 1987 m., kai dėl rinkoje sumažėjusios šilko paklausos, gamykla patyrė didelių finansinių nuostolių (World Heritage Site 2014). Dėl pastatų vakarietiškos architektūros autentiškumo, to laikmečio šilko verpimo technologijų bei įrangos išsaugojimo, 2014 m. Tomiokos šilko fabrikas buvo įtrauktas į UNESCO kultūrinio paveldo sąrašą...
Daugiau
Issei Sagava
Issei Sagava (jap. 佐川 一政, Sagawa Issei) – japonų verslininko sūnus, rašytojas, literatūros kritikas, žudikas, nekrofilas ir visame pasaulyje išgarsėjęs kanibalas. Studijuodamas Paryžiaus Sorbonos universitete, 1981 m. vasarą nužudė olandų kilmės moterį Renė Hartvelt ir jos kūno dalis vėliau panaudojo kanibalizmo procese. Praleidęs du metus Prancūzijos kalėjime, 1983 m. jis buvo deportuotas į tėvynę ir uždarytas į Tokijaus psichiatrijos ligoninę. Paleistas į laisvę Issei Sagava tapo vietine Japonijos įžymybe. Vaikystė Issei Sagava gimė 1949 m. balandžio 26 d., Kobėje (jap. 神戸, Kōbe). Jis turėjo sveikatos problemų dėl to, kad gimė neišnešiotas. Tai padarė įtaką jo išorinei išvaizdai: jis pasižymėjo žemu ūgiu ir kitais nepatraukliais fiziniais bruožais. Issei Sagava save įvardijo kaip: „ …labai mažą ir negražų žmogų, kuris yra panašus į geltoną beždžionę.“ Šis asmuo taip pat turėjo nemažai kitų kompleksų. Be to, jo šeima priklausė visuomenės elitui, kurioje tradicijos, pinigai ir...
Daugiau
Bonsai
Bonsas (jap. 盆栽, Bonsai) – vazoninis nykštukinis medelis. Tiesioginis vertimas iš japonų kalbos reiškia „pasodintas dubenyje“. Šie miniatiūriniai medeliai, kurie sukuria medžio, augančio laukinėje gamtoje įvaizdį yra daugelį metų formuojami remiantis specifinėmis technikomis ir pačio žmogaus sukaupta asmenine patirtimi. Bonsų meno raidos istorija Bonsų menas susiformavo prieš daugiau nei 2000 metų Kinijoje. Kinai kūrė miniatiūrinius gamtos peizažus tikėdami, jog jie turi magiškų galių. Japonijoje šis menas išpopuliarėjo Kamakuros laikotarpiu (jap. 鎌倉時代, Kamakura jidai, 1185–1333) kartu su kitais iš Kinijos į Japoniją atkeliavusiais kultūriniais aspektais. Bonsų menas Japonijoje netrukus įgavo savitų ir unikalių bruožų. Vienas iš pagrindinių skirtumų buvo gamtos peizažo imitavimo atsisakymas, pradedant auginti pavienius medelius. Ankščiausias žinomas istorinis šaltinis, kuriame yra minimi bonsai, yra XIV a. pr. sukurti šilko rankraščiai – „Legendos apie Kasuga šventyklą“ (春日権現験記絵, Kasuga gongen genki e). Susipažinę su šia iš Kinijos atkeliavusia meno forma, japonai netruko ją...
Daugiau
Sakmė apie princą Gendžį
Sakmė apie princą Gendžį (jap. 源氏物語, Genji Monogatari ) – yra klasikinis japonų literatūros kūrinys, kuris buvo parašytas Heiano laikotarpiu gyvenusios imperatoriaus dvaro freilinos, žinomos Murasaki Šikibu (jap. 紫 式部, Murasaki Shikibu) pseudonimu. „Sakmė apie princą Gendžį“ yra laikoma pirmuoju pasaulio romanu, kuriam taip pat gali būti priskirti psichologinio ir modernaus romano titulai (Chelsea Bernard, 2014). Autorė Murasaki Šikibu buvo Heiano periodo metu gyvenusi rašytoja ir poetė (975–978 m. – 1016–1031 m.), kuri XI a. pradžioje tarnavo Takacukasos imperatoriaus rūmuose. Murasaki Šikibu buvo autorės pseudonimas, bet ne tikrasis jos vardas. Tikrasis vardas iki šiol nėra nustatytas, tačiau kai kurie tyrinėtojai, remdamiesi rūmų įrašais teigia, jog ja galėjo būti imperatoriaus rūmų freilina – Fudživara Takako (jap. 藤原 香子, Fujiwara Takako). Būdama 30-ies metų amžiaus, ji ėmė tarnauti imperatorienei, slapčia ją mokė kinų kalbos. Tuo metu kinų kalbą galėjo mokytis tik vyrai, kurie...
Daugiau
Karštosios versmės
Karštosiomis versmėmis (jap. 温泉, Onsen) yra vadinamas magmos ar įkaitusių uolienų sušildytas ir į žemės paviršių trykštantis požeminis vanduo. Japonija garsėja savo karštųjų versmių kurortais, kurių skaičius siekia apytiksliai tris tūkstančius. Karštosios versmės gali būti tiek gamtinės kilmės, tiek dirbtinės. Karštųjų versmių gamtos reiškinys yra būdingas visam Japonijos salynui, nes šalies teritorija yra išsidėsčiusi aktyvioje vulkaninėje zonoje. Karštųjų versmių vanduo yra prisotintas įvairiomis mineralinėmis medžiagomis, kurios turi atpalaiduojančių, gydomųjų ir žmogaus imunitetą stiprinančių savybių. Karštosios versmės yra neatsiejama Japonijos kultūros dalis, kuri skatina vietinio ir užsienio turizmo plėtrą šalyje. Trumpa karštųjų versmių istorija Japonijoje yra aptikta daugiau nei 27 tūkst. karštųjų versmių šaltinių, kurie buvo naudoti skirtingų istorinių laikotarpių bėgyje. Pagrindinė priežastis lėmusi gausią karštųjų versmių koncentraciją Japonijos salyne yra šalies geografinė padėtis, išsidėsčiusi litosferos plokščių sandūroje. VIII–XIV a. metu karštųjų versmių baseinai buvo dažnai įrengiami prie šventyklų, dėl religinio apsivalymo...
Daugiau
Tendžino festivalis
Tendžino festivalis (jap. 天神祭, Tenjin matsuri) yra vienas iš trijų didžiausių Japonijos festivalių, į kurį kiekvienais metais susirenka daugiau nei milijonas žmonių (Japan Guide, 2018). Šventė vyksta liepos 24 – 25 dienomis, trečiame pagal dydį Japonijos Osakos mieste. Šis festivalis yra vienas seniausių Japonijoje, jo ištakos siekia 951-uosius mūsų eros metus. Tendžino festivalis yra paremtas šintoizmo religinių praktikų pagrindu, o pačios šventės pagrindinis akcentas yra dievų (jap. 神, Kami) pagerbimas. Būtent dėl šios priežasties festivalis japonų kalboje yra vadinamas “Dievų švente”. Tendžino šventės metu yra atliekami įvairūs šintoistiniai ritualai, taip siekiant pagerbti Osakos Tenmangu šventyklos sergėtoją Sugavarą no Mičidzanę (jap. 菅原道真, Sugawara no Michizane). Festivalio metu taip pat vyksta procesija, kuri prasideda šventykloje, o baigiasi prie Okavos upės, kur vėliau vyksta laivų paradas ir įspūdingas fejerverkų šou. Festivalio kilmės ištakos Tendžino festivalis pradėtas rengti 951-aisiais, praėjus metams po Sugavara no Mičidzanei dedikuotos Tenmangu šventyklos statybų pabaigos....
Daugiau
Niko šventyklos
Niko šventyklos (jap. 日光神社, Nikkōjinja) – tai religinės paskirties statiniai, 1999 m. įtraukti į UNESCO organizacijos pasaulio paveldo sąrašą (UNESCO World Heritage list, 1999). Niko yra japonams šventa vieta, žinoma dėl savo architektūrinių ir dekoratyvinių šedevrų. Šventyklos buvo pastatytos Tokugava Šiogūnų (jap. 徳川将軍, Tokugawa shōgun) valdymo laikotarpiu, kuris tęsėsi daugiau kaip 250 metų iki Meidži restauracijos laikotarpio pradžios XIX a. antroje pusėje. Iš viso Niko mieste yra trys šventyklos: Futarasano šventykla (jap. 二荒山神社, Futarasan Jinja), Tošiogu šventykla (jap. 東照宮, Tōshōgū), Rinodži šventykla (jap.輪王寺, Rinnōji) (Japan-guide.com). Futarasano šventykla Futarasano šventykla yra centrinėje Niko miesto dalyje. Ši šventykla buvo įkurta 782 m., o jos įkūrėju yra laikomas budistų vienuolis Šiodo Šionenas (jap. 勝道上人, Shōdō Shōnin). Futarasano šventykla dedikuota trims kalnų dievybėms: Nantai kalno (jap. 男体山, Nantai-san), Nioho kalno (jap. 女峰山, Nyohōsan) ir Taro kalno (jap. 太郎山, Tarōyama). Futarasanas – dar vienas Nantai kalno pavadinimas. Futarasano šventykla išlaiko senovės šintoizmo (jap. 神道, Shintō, liet. „dvasių...
Daugiau
Heiano laikotarpio kultūra
Heiano kultūriniu laikotarpiu (jap. 平安時代, Heian Jidai, liet. „visuotinė taika“) yra vadinamas vienas iš Japonijos istorinių periodų, kuris truko nuo 794 iki 1185 metų. Kadangi pasibaigus Naros istoriniam laikotarpiui šalies sostinė buvo perkelta į Heiano miestą (dabartinį Kiotą), šiam naujam laikotarpiui ir buvo suteiktas Heiano pavadinimas. Heiano laikotarpiu Japonija nutraukė glaudžius diplomatinius ryšius su Kinija (Takayama, 1995). Šiuo periodu japonai atsigręžė į senuosius laikus, siekdami kurti naują ir unikalią šalies kultūrą. Nors Japonijoje ir buvo pradėtas formuoti savitas žmonių identitetas bei vertybės, Kinijos kultūros pavyzdys išliko svarbiu aspektu valstybės viduje. Heiano laikotarpis buvo unikalus ne tik dėl Fudživarų paskelbtos valstybinės santvarkos, bet ir dėl savo kultūrinio išskirtinumo. Kultūriniai Heiano periodo aspektai yra siejami su rafinuotu imperatoriškųjų rūmų gyvenimu. Dvaro aristokratai ir kilmingieji vertino kultūriškai išprususius žmones, tai yra tuos, kurie suprato pagrindinius estetikos principus, tuos, kurie sugebėdavo išreikšti save per skirtingas...
Daugiau
Idzumo maldykla
Idzumo maldykla (jap. 出雲大社, Izumo-taisha) yra viena iš lankomiausių ir svarbiausių Japonijos šintoistų maldyklų. Šventvietė yra Idzumo mieste (jap. 出雲, Izumo) Šimanės (jap. 島根, Shimane) pusiasalio vakarinėje dalyje. Nors tikslūs maldyklos įsteigimo metai nėra žinomi, tačiau dažnai teigiama, jog tai yra pati seniausia iki mūsų dienų išlikusi šintoistų šventvietė. Tikima, jog maldykloje egzistuoja mistinė energija, kuri gali išgydyti ten apsilankiusius žmones, suteikti jiems jėgų bei sėkmės (Japan Guide, 2018). Istorija Nihon Šioki (jap. 日本書紀, Nihon Shoki, liet. „seniausios Japonijos kronikos“) bei Kodžiki (jap. 古事記 Kojiki, liet. „Japonijos seniausias istorinis šaltinis“) yra teigiama, jog Idzumo maldyklą pastatė saulės ir visatos deivė Amaterasu (jap. 天照, Amaterasu, liet. „apšviečianti dangų“). Jos atsiradimas buvo sandorio tarp Okuninušio (jap. 大国主, Ōkuninushi, liet. „Didysis šalies valdovas“) ir Amaterasu rezultatas: Okuninušis atidavė savo valdas Amaterasu anūkui, o ši atsidėkodama Okuninušiui padovanojo Idzumo šventyklą (Zhong, 2016). Nuo XII a....
Daugiau
