Keturi dangiškieji karaliai
Keturi dangiškieji karaliai (四大天王 Sì Dà Tiānwáng)– yra keturi Budizmo dievai, stebintys vieną iš keturių pasaulio pusių. Kinų mitologijoje bendrai jie dar žinomi, kaip Fēng Tiáo Yǔ Shùn 风调雨顺 / 風調雨順). Sanskritu jie yra vadinami Caturmahārāja (चतुर्महाराज) arba Caturmahārājikādeva., t.y. „Keturi didieji dangiškieji karaliai“. Tibetiečių kalboje jie irgi vadinami Keturiais didingaisiais karaliais“ (gyal chen shi). Nepaisant skirtingų pavadinimų, jie visi atstovauja toms pačioms keturioms figūroms. Dangiškųjų karalių salė yra vienas iš standartinių elementų kinų Budistų šventyklose. Sakoma, kad šiuo metu keturi dangiškieji karaliai gyvena Cāturmahārājika rojuje, žemutiniuose Sameru kalno šlaituose, kuris yra žemiausias iš šešių Kāmadhatu devų pasaulių. Jie yra pasaulio sergėtojai ir kovotojai prieš blogį, nes jų svarbiausios pareigos yra apsaugoti pasaulį ir nubausti blogį, skatinti šviesos sekėjus, klausytis Budos pamokslų, saugoti vietą, kur jie yra išreiškiami Buda bei atleisti žmones nuo jų kančių. Įvairios sutros, tokios, kaip...
Daugiau
Kidžimuna
Kidžimuna (キジムナー Kijimunaa) – vaiko ūgio bengalinio fikuso medžiuose gyvenantys raudonplaukiai jokajai, kilę ir paplitę Okinavoje, Riūkiū salyne. Manoma, kad pavadinimas „kidžimuna” kilęs iš seno Okinavos kaimo Kidžimuka ( きじむか Kijimuka) pavadinimo (Meyer 2015). Kaip ir kodama, kidžimuna priskiriami medžių dvasioms. Pasakojimai apie kidžimuna – svarbi Okinavos kultūros dalis. Ištisus šimtmečius tėvai bei seneliai seka vaikams pasakas apie šiuos paslaptingus, raudonplaukius salų gyventojus. Išvaizda Priklausomai nuo regiono kidžimunų išvaizda gali šiek tiek skirtis. Tačiau dažniausiai jie apibūdinami kaip mažos, raudonų, susitaršiusių, pečius siekiančių plaukų, rausvaveidės dvasios, dėvinčios žalius lapų sijonus (Foster 2015). Gerai įsižiūrėjus kartais galima pastebėti jų sueižėjusias į medžio šakas panašias rankas (Meyer 2015). Kai kuriose apylinkėse šios mitinės būtybės įgyja didelio, visiškai juodo jokajaus pavidalą (Foster 2015). Kidžimuna gali būti vyriškosios ir moteriškosios lyties. Juda taip pat vikriai ir neįprastai – pasišokinėdami (Meyer 2015). Kaip ir...
Daugiau
Abura Akago
Abura Akago (油赤子Abura Akago) – vienas iš daugelio japonų mitologijos jokajų (妖怪 yōkai) – nepaaiškinamų antgamtinių būtybių. Abura Akago vardas susideda iš dviejų dalių: 油 (abura), reiškiančio aliejų, ir 赤子 (akago), reiškiančio kūdikį. Toks vardas kilęs dėl jokajaus gebėjimo pasiversti kūdikiu ir pagrindinio darbo – lempų aliejaus vogimo. Jis priklauso hinotama (火の玉) klasei. Legenda apie Abura Akago galutinai susiformavo ir buvo užrašyta Edo laikotarpiu (1603-1868 m.), nes tuo metu aliejus buvo brangus dėl jo naudojimo maistui ir apšvietimui (Foster 2009, p. 69). Pirmasis paminėjimas Abura Akago pirmasis pristatė Torijama Sekienas (鳥山 石燕 Toriyama Sekien) – japonų folkloristas, poetas, dailininkas ir mokslininkas, gyvenęs XVIII a. T. Sekienas yra geriausiai žinomas dėl savo keturių dalių bestiarijos „Iliustruotasis šimto demonų nakties paradas” (画図百鬼夜行 Gazu Hyakki Yagyō), 1776 m., kurioje jis aprašė bei pavaizdavo įvairius jokajus remdamasis folkloru bei tuometine literatūra. Tarp bestiarijoje...
Daugiau
Kasa obake
Kasa obake (jap. 傘お化け, liet. „skėčio šmėkla“) yra skėčio pavidalo jokajus (妖怪 yōkai). Šis jokajus taip pat žinomas ir kitais vardais: Karakasa-obake (唐傘お化け), Kasa-Bake (傘化け), ir Karakasa-Kozō (唐傘小僧). Jis yra priskiriamas cukumogami (付喪神 tsukumogami) jokajų kategorijai, – tai išmesti buitiniai daiktai, kurie antropomorfizuojasi, dažniausiai kai jiems sukanka 100 metų. Pasak japoniškos tautosakos, po ilgo tarnavimo žmonėms daiktams yra suteikiamos sielos. Vaizdavimas Kasa obake dažniausiai vaizduojamas, kaip tradicinis japoniškas skėtis, kuris yra pagamintas iš vaškinio popieriaus, pritvirtinto prie bambukinio rėmo. M. D. Fosteris savo knygoje aprašo tipinę kasa obake išvaizdą: „Turi dvi rankas, vieną akį, ilgą iš burnos kyšantį liežuvį, o vietoj rankenos, vieną koją su tradiciniu japonišku geta (下駄), mediniu sandalu“. Kartais gali būti vaizduojamas ir be rankų. Hyakki Yagyo Zumaki tekste, kasa obake vaizduojamas su dviem kojomis, o ne su viena. Taip pat, vietoj kojos su tradiciniu apavu,...
Daugiau
Ocuju
Ocuju (jap. お露 Otsuyu) – tai pagrindinė japoniškos istorijos apie vaiduoklius (怪談 kaidan), „Bijūnų žibintas“ (牡丹燈籠 Botan Dōrō), veikėja. Istorija „Bijūnų žibintas“ kilo 1666 m., japonų rašytojui Asai Rioi (浅井 了意 Asai Ryōi) į japonų kalbą išvertus ir Edo laikotarpio žmonių gyvenimo būdui adaptavus ankstyvosios kinų Mingų dinastijos rašytojo Čiu Ju (kin. 瞿佑 Qu You) sudarytą budistinį liaudies pasakų rinkinį „Naujosios istorijos, papasakotos trumpinant dagtį“ (kin. 剪灯新话 Jiandeng Xinhua, 1378). „Bijūnų žibintas“ Pasakojama, kad prieš daugelį metų gyveno našlys samurajus vardu Ogivara Šinodžio (荻原新之丞 Ogiwara Shinnojo). Pirmosios Obon (お盆), japoniškos budistinės šventės, skirtos pagerbti mirusiuosius naktį, Ogivara pamatė gatve einančią nuostabiai gražią moterį kartu su tarnaite, laikančią rankose žibintą, dekoruotą bijūno žiedų motyvu. Ogivara, susižavėjęs moters grožiu, nedvejodamas pasikvietė ją į savo namus ir jie kartu praleido naktį. Moteris buvo vardu Ocuju. Nusileidus mėnuliui, anksti ryte, Ocuju atsisveikino su...
Daugiau
Isonade
Isonade (jap. 磯撫で isonade) liet. „pakrantės glostytojas“ arba „didžiaburnė jūros pabaisa“ (巨口鰐 おうくちわに Ō-Kuchi-Wani) – mitinė Japonijos būtybė arba jokajus (妖怪 yōkai), priklausanti ara-mitama japoniškų mitinių būtybių grupei. Isonade yra milžiniška į ryklį panaši jūrų pabaisa, kurios pasirodymas sukelia didžiulį vėją. Būtybė gyvena negiliose Vakarinės Japonijos pakratėse, prie Matsuuros miesto, daugiausiai Nagasakio prefektūroje. Anot šaltinių, Isonade apverčia ir sudaužo laivus jūroje bei ant uodegos esančiais kabliais gaudo neatsargius žvejus ar paplūdymiu vaikščiojančius žmones ir nusitempia juos į jūros dugną. Išvaizda Nors jos kūno forma niekada nebuvo aprašyta jokiuose rašytiniuose šaltiniuose, pakrantės gyventojai pasakoja, kad Isonade uodega ir pelekai yra padengti daugybe į adatas panašių kablių, kurie padeda pagriebti žmones ir nusitempti juos į vandenį (Meyer 2010 ). Kadangi, pasak legendų, į paviršių išnyra tik Isonade uodega, kuri leidžia pagriebti žmones beveik glostymo judesiu, pabaisa ir buvo pradėta vadinti „pakrantės glostytoju“. Pabaisai...
Daugiau
Kamaitači
Kamaitači (jap. 鎌鼬 kamaitachi, liet. „pjaunanti žebenkštis“) – tai japonų mitologinė jokajų būtybė (妖怪 yōkai), kuriai priklauso antgamtiniai monstrai, dvasios ir demonai; dažniausiai sutinkama Košinecu regiono pasakojimuose. Jos pavidalas primena sūkurį su žebenkšties formos pavidalais. Iš viso jų yra trys, kai kuriose legendose vaizduojami dar kaip broliai ar tryniai ir kiekvienas iš jų turi savo paskirtį: jie atjoja smėlio sūkuriais, pirmoji žebenkštis žmogų pargriauna, antroji nupjauna jam kojas, o trečiasis susiuva ir sutvarko žaizdą, bet dažnai ji labai daug kraujuoja ir reikia papildomo gydymo. Kamaitači juda labai greitai, dėl to mitologijoje žmonės jų artėjančių nepastebi. Kinų mitologijoje Kamaitači randamas atitikmuo yra Čiongči (kin. 窮奇 Qiongqi, jap. kyūki). Kinijoje Čiongči yra tigras su sparnais, kuris pagal atitinkamas nuodėmes žmonėms daro blogą, pavyzdžiui už kivirčą tigras suės tą, kuris neteisiausias. Jis yra žinomas kaip vienas iš keturių blogųjų ir vaizduojamas kaip kenkiantis žmonėms. Kaip ir kamaitači,...
Daugiau
Namahagė
Namahagė (生剥 Namahage) – į demoną panašus jokajus (妖怪 Yōkai), gyvenantis kalnuose šalia Japonijos jūros pakrantės. Namahagė kartą per metus nusileidžia iš kalno gąsdinti vietinių gyventojų. Eina nuo vieno namo durų prie kitų, mojuodama peiliu ir klausdama „ar čia yra blogų vaikų?“. Namahagei ypatingai patinka gąsdinti mažus vaikus ir jaunas nuotakas. Visgi nepaisant žiaurios išvaizdos ir elgesio, namahagė iš tikrųjų yra gera linkintis jokajus (Yokai 2018). Vardo etimologija Vardas atėjo iš pašaipos, kurią naudoja namahagė: „ar jūsų pūslės jau nuluptos?“. Kaip teigiama internetiniame portale: „Šaltais žiemos mėnesiais, tingus žmogus per ilgai laiką praleidęs priešais židinį, nuo karščio gautų pūsles“ (Yokai 2018). „Namomi“ (なもみ namomi) yra vietinis tarmiškas pavadinimas šioms nuo karščio susidariusioms pūslėms, o hagu (剥ぐhagu) reiškia lupti. Taigi šie susijungę žodžiai galiausiai tapo „namahage“ (Yokai 2018). Žiemos metu namahagė įsiveržia į namus ir reikalauja pamatyti vaikus. Tingūs vaikai, visą dieną...
Daugiau
Kamikiri
Kamikiris (jap. 髪切り kamikiri ) dar kitaip žinomas kaip Kamikiri-ma ( かみきりま) – mitinė būtybė Japonijoje arba jokajus (妖怪 yōkai). Pats žodis „Kamikiri“ reiškia reiškinį, kai staiga nutrūksta žmogaus plaukai. Minimas Edo laikotarpio miesto legendų kolekcijose ir kituose šiuolaikiniuose pasakojimuose, tokiose kaip „Šiokoku rijdžindan“ (諸国里人談 Shokoku rijindan (1743) (Foster 2015, p. 210). Taip pat Edo laikotarpiu buvo vaizduojamas ukijo-e žanro paveikslėliuose. Išvaizda Kamikiris – tai nedidėlis padaras turintis galvą, panašią į varno, kurio snapas yra žirklių formos, o rankos atrodo kaip skustuvai. Jis yra mažas, jo kūnas yra plonas, tai padeda jam lengvai pasislėpti, taip pat pralįsti pro atvirus langus ar duris ir netikėtai pulti savo aukas. Elgesys Kamikiriui yra būdingi pasivaikščiojimi naktį. Jis slepiasi po stogais ir laukia praeinančių žmonių, tuomet jis netikėtai puola juos ir pjausto plaukus. Kamikiris puola visus, jam nėra svarbu tai vyras ar moteris, tarnas ar aristokratas....
Daugiau
Gašiadokuro
Gašiadokuras (jap. 餓者髑髏 gashadokuro, liet. „badaujantis skeletas“), dar žinomas kaip Odokuras (大髑髏 ōdokuro, liet. „didysis skeletas“) – yra antgamtinė Japonijos mitologijos būtybė, priskiriama jokajų (妖怪 yōkai) kategorijai. Vos tik pamatęs žmogų Gašiadokuras bandys jį pagriebti ir nukąsti jo galvą, besimėgaudamas kraujo čiurkšlėmis – gerdamas jį bei leisdamas aptaškyti jo kaulus kiek įmanoma daugiau. Jie medžioja debesuotomis ir tamsiomis naktimis. Yra sakoma, jog Gašiadokuro aukos girdi varpelių žvangėjimą akimirką prieš puolimą. Nors šių būtybių sunaikinti neįmanoma, jas galima atbaidyti arba nukreipti jų dėmesį šintoistiniais (神道 shintō) talismanais (Bane 2016, 134 p.). Išvaizda Gašiadokuras dažniausiai yra vaizduojamas kaip 15 kartų didesnis už įprasto ūgio žmogų plėšrus skeletas, maždaug 90 pėdų (daugiau, nei 27 m) ūgio (gali siekti net 150 pėdų arba 45 m). Kituose pasakojimuose jis yra vaizduojamas kaip milžiniškas prisikėlęs skeletas, sudarytas iš daugybės skeletų (Bane 2016, 134 p.). Kadangi visas kūnas...
Daugiau
