Ninmendžiu
Ninmendžiu (jap. 人面樹, ninmenju arba jinmenju) – yra vadinami medžiai, kurie ant savo šakų, vietoje žiedų ir vaisių, turi žmogaus galvas primenančius darinius. Medžiai yra priskiriami jokajų (jap. 妖怪, yokai) čiošidzen (jap. 超自然, choushizen, liet. „super – gamtos“) kategorijai. Edo laikotarpiu (jap. 江戸時代, Edo jidai), šio jokajaus iliustraciją pateikė Torijama Sekienas (jap. 鳥山石燕, Toriyama Sekien), kuris teigė, kad ninmendžiu galima rasti ,,kalnuose ir slėniuose. Jų žiedai yra kaip žmogaus galvos. Nors jos nekalba, tačiau be perstojo juokiasi. Manoma, kad jei jos per daug juoksis, jų galvos nukris“ (Foster 2015). Kilmės dilema Iki šiol nėra žinoma iš kur atsirado pasakojimas apie ninmendžiu. Reikia paminėti, kad panašaus tipo būtybė galėjo būti sutinkama arabų bei persų mitologijoje. Šiuose regionuose sakoma, jog Aleksandras Makedonietis buvo vienas iš tų, kuris neva kalbėjosi su šiuo medžiu. Vis dėlto, nesutariama ar tai tikrai buvo ninmendžiu, nes Japonija tuo metu su šiais kraštais nepalaikė jokių ryšių...
Daugiau
Oiva
Oiva (jap. お岩, Oiwa) yra vadinama keršto siekianti šmėkla. Ji yra priskiriama onrio (jap. 怨霊, Onryō) vaiduoklių kategorijai. Pasakojimas apie Oivą pasirodė 1825 metais, sukūrus vieną žymiausių Japonijos kabuki dramų (jap. 歌舞伎, Kabuki) – Jotsuja Kaidan (jap. 四谷怪談, Yotsuya Kaidan). Manoma, jog ši tragiška drama apie meilę, kerštą ir išdavystę yra pagrįsta tikra istorija apie vieną Edo laikotarpio (jap. 江戸時代, Edo jidai) moterį, kuri 1636 metais mirė vienoje iš Tokijo miesto bendruomenių. Nors Jotsuja Kaidan turi ne vieną versiją bei interpretaciją, tačiau pagrindiniai pasakojimo elementai išlieka nepakitę (Lamkin 2012). Teigiama, jog pamatęs Oivos šmėklą žmogus bus visiems laikams prakeiktas. Žmonės pasakoja, jog Oiva vaidenasi tose vietose, kur anksčiau gyveno. Taip pat, sakoma, jog ši kerštinga dvasia persekioja visus aktorius, kurie kabuki vaidinimuose ar šiuolaikiniuose filmuose yra atlikę jos vaidmenį. Japonams gerai žinomas Oivos vaizdinys yra įamžintas ne tik kabuki vaidinimuose bei įvairiuose siaubo filmuose, bet ir medžio...
Daugiau
Nure Onna
Nure Onna (jap. 濡女, nure onna, liet. „šlapia moteris“ ) – Japonijos mitologinė būtybė, jokajus (jap. 妖怪, yōkai). Šios būtybės pavadinimas yra sudarytas iš dviejų žodžių: nure (jap. 濡, Nure, liet. „šlapias“) bei onna (jap. 女, Onna, liet. „moteris“). Nure Onna yra priskiriama jokajų atsiskyrėlių kategorijai. Šią būtybę galima sutikti tokiuose Edo laikotarpio (jap. 江戸時代, Edo jidai) dailininkų, kaip Savaki Sūši (jap. 佐脇 嵩之, Savaki Suushi), paveiksluose bei Ubume (jap. 産女, ubume) legendoje (Hyakumonogatari, 2012). Išvaizda ir elgesys Nure Onna yra apibūdinama kaip vampyriška vandens telkinių gyvatė, kuri medžioja žmones apleistose vandens telkinių pakarantėse. Teigiama, jog ši būtybė turi gyvatės kūną su moters galva. Nure Onna taip pat turi ilgus ir šlapius juodos spalvos plaukus, kuriais gali supančioti savo auką, bjaurius veido bruožus, gyvatės liežuvį bei aštrius ir ilgus iltinius dantis (Yokai 2019). Nors ji dažniausiai gali būti sutikta Kiūšiu (jap. 九州, Kyushu) salos pakrantėse, tačiau iki šių dienų...
Daugiau
Trys išmintingosios beždžionės
Trys išmintingosios beždžionės Sandzaru (jap. 三猿, sanzaru) – tai japoniškas aforizmas reiškiantis „nematau, negirdžiu ir nesakau nieko blogo“. Nors yra ne viena šio aforizmo reikšmė, tačiau pati ryškiausia reikšmės priešprieša yra matoma tarp Rytų ir Vakarų kultūrų. Vakarų kultūrose šis posakis gali būti interpretuojamas kaip visiškas asmens abejingumas (Kanchanalak 2011). Tuo tarpu Rytų kultūrose šis aforizmas yra labiau suprantamas kaip teisingi asmens veiksmai, kalba bei pasaulėžiūra. Trijų beždžionių vardai yra Midzaru (jap. 見猿, mizaru), Kikadzaru (jap. 聞か猿, kikazaru) ir Ivadzaru (jap. 言わ猿, iwazaru). Midzaru yra užsidengusi savo akis, Kikazaru – savo ausis, o Ivazaru – savo burną (Paul 1893). Aforizmo kilmė Japonijos istorikai nesutaria dėl tikslios trijų išmintingųjų beždžionių aforizmo kilmės. Vieni teigia, jog šis aforizmas VIII a. atkeliavo į Japoniją iš Kinijos, kaip Tendai budizmo mokyklos (jap. 天台宗, tendaishū) mokymų dalis. Šią versiją remiantys mokslininkai teigia, jog pačio aforizmo reikšmė gali būti siejama su Kinijos...
Daugiau
Dzašiki varaši
Dzašiki varaši (jap. 座敷童子 arba 座敷童, zashiki-warashi, liet. „svečių kambario vaikas”) vardas yra suteiktas namus globojančiomis dvasiomis ir laimę nešantiems dievams. Nors apie juos pasakojimų galima rasti visoje Japonijoje, tačiau priklausomai nuo regiono, dzašiki varaši gali skirtis savo išvaizda ir elgsena. Dažniausiai siejami su Tohoku regionu (jap. 東北地方, Tōhoku-chihō), ypač Ivatės prefektūra (jap. 岩手県 Iwate-ken) (Foster 2015). Kilmė Dzašiki varaši kilmė yra galimai susijusi su kūdikių žudymo praktika, kuri yra vadinama mabiki (jap. 間引き, mabiki). Ji buvo naudojama kaip populiacijos kontrolės priemonė Japonijos kaimo vietovėse iki ankstyvos XX amžiaus pradžios. Naujagimis nebūtinai buvo laikomas žmogumi, todėl nužudytojo kūdikio kūnas nebuvo laidojamas pagal tradicinius metodus. Jie galėjo būti palaidojami namuose taip tapdami namų bei šeimos globotojais (Foster 2015). Gyvenamoji vieta Dzašiki varaši gyvena tradicinio japoniško namo svečių kambaryje. Sakoma, jog namus, kuriuose apsigyvens tokia dvasia, aplankys laimė, turtai ir sėkmė. Žmones, išvijusius tokią...
Daugiau
Adzuki-arai
Adzuki-arai (jap. 小豆洗い, Azuki-arai) yra vaiduokliška būtybė Japonijos mitologijoje, kurios svarbiausias užsiėmimas yra pupelių plovimas upių pakraščiuose. Šis jokajus (jap. 妖怪, Yōkai) yra sutinkamas daugelyje Japonijos regionų, todėl yra gerai atpažįstamas visoje šalyje. Galimai yra giminingas su Adzuki-hakari (jap. 小豆はかり, Azuki-hakari, liet. „pupelių skaičiuotojas“) bei Adzuki-baba (jap. 小豆婆, Azuki babā, liet. „pupelių boba“) jokajais. Vardo reikšmė bei jo variacija Šio jokajaus pavadinimas yra sudarytas iš dviejų žodžių – adzuki (jap. 小豆, azuki, liet. „Japoniškosios pupuolės“) ir arai (jap. 洗い, arai, liet. „plovimas“). Egzistuoja ir kitas populiarius vardas, kuris yra priskiriamas šiai būtybei apibūdinti: Adzuki-togi (jap. 小豆研ぎ, azuki-togi, liet. „pupelių malėjas“). Šis jokajus yra sutinkamas ne vienoje Japonijos vietoje, todėl turi nemažai vardo variacijų. Pavyzdžiui, Okajamos prefektūroje (jap. 岡山県, Okayama-ken) ši būtybė yra vadinama Adzuki-suri (jap. 小豆すり, Azuki-suri) arba Adzuki-sarasara (jap. 小豆さらさら, Azuki-sarasara) vardais. Jamanaši prefektūroje (jap. 山梨県, Yamanashi-ken) jai suteiktas Adzuki-sogi (jap....
Daugiau
Šikigamis
Šikigamis (jap. 式神, 識神, 職神, Shikigami, shikijin, liet. „ceremonijos dievybė”) – yra patarnaujanti būtybė. Nors japonų klasikiniuose raštuose šikigamis yra įvardinamas kaip antgamtiškų galių turintis padaras, tačiau jis yra vertinama nevienareikšmiškai: kaip dvasia (jap. 精霊, seirei), žemesnio rango dievybė (jap. 下級神, kakyū-shin, jap. 霊神, reijin) ar demonų dievas (jap. 鬼神, kijin) (Pang 2009). Dažniausiai ši dievybė yra iškviečiama onmiodži (jap. 陰陽師, onmyōji) – onmiodo (jap. 陰陽道, onmyōdō) ceremonijos metu. Šikigamių paskirtis gali būti įvairi: vieni naudojami kaip amuletai sėkmei prišaukti, kiti – prakeikti. Svarbiausia yra tai, kad nesvarbu kokias galias šikigamis turėtų, visus dievybės veiksmus kontroliuoja ją iškvietęs žmogus (Yokai.com, 2019). Išvaizda Šikigamio išvaizda gali būti įvairi. Dauguma tekstų teigia, kad jie yra nematomi. Juos galima išvysti tik tada, kai jie įsikūnija į kokį nors daiktą ar gyvą objektą (Joy 2017). Dažniausiai tai būna smulkūs objektai, tokie kaip popieriaus juostelės ar amuletai. Kiti gali įsikūnyti į gyvūnus,...
Daugiau
Hitocume kodzo
Japonų mitologijoje Hitocume kodzo (jap. 一つ目小僧, Hitotsume-kozō) vardu yra vadinamas vienaakis vaikas, kuris yra priskiriamas jokajams (jap. 妖怪, Yōkai). Savo išvaizda jis primena mažą vaiką, kuris veido viduryje turi vieną akį. Jo galva, panašiai kaip ir ciklopo, neturi plaukų. Savo išvaizda jis neretai primena ir budistų vienuolį, kuris turi tik vieną koją arba ilgą liežuvį (Foster 2015). Hitocume kodzo legendos atsiradimas yra siejamas su Edo laikotarpiu (jap. 江戸時代 Edo jidai), kuomet miestų populiacijos skaičiai ėmė sparčiai augti (Foster 2015). Bendras Hitocume-kodzo aprašymas Hitocume kodzo yra laikomas jokajumi, kuris mėgsta žmonėms krėsti įvarius pokštus ir išdaigas. Jo elgesys nėra pavojingas ar agresyvus, jis niekada neturi jokių blogų ar paslėptų ketinimų. Vis dėlto, žmonės mano, kad jo pasirodymas gali būti blogu pranašišku ženklu ir jo reikėtų vengti. Kanto regione (jap. 関東地方, Kantō-chihō) „buvo tikima, jog kai kurios šeimos bus aplankytos vienaakio“ ir „tam kad atbaidytų šią grėsmę, žmonės...
Daugiau
Cukumogamis
Šinto (jap. 神道, Shintō) religijoje tikima, kad Cukumogamiai (jap. 付喪神 arba 九十九神, Tsukumogami) yra namų įrankiai, muzikos instrumentai ir kiti žmogaus pagaminti daiktai, kurie pavirto į jokajus (jap. 妖怪, Yōkai). Muromači laikotarpio (jap. 室町時代, Muromachi jidai) otogidzoši (jap. 御伽草子, Otogizōshi) pasakose teigiama, kad jei objektas išlieka šimtą metų, jis transformuojasi, įgauna dvasią (jap. 聖霊, Seirei). Nuo Muromači laikotarpio, o gal net ir anksčiau, buvo tikėta, jog objektai, kurie nėra naudojami su pagarba ar kurie yra netinkamai išmesti iš namų, gali atgyti, įgauti sielą ir siekti susidoroti su žmonėmis, kurie netinkamai elgėsi su jais (Foster 2015). Profesorius Michaelis Dilanas Fosteris pastebėjo, jog daugelyje istorijų apie jokajus, skaičius 100 vaidina svarbų vaidmenį. Japonų folklore sakoma, jog ilgai egzistuojantys daiktai, gyvi padarai ar net žmonės gali transformuotis ir pavirsti į kitą būtybę. Pavyzdžiui, tanukis (jap. 狸, Tanuki) gali įgauti magiškų galių, sena katė...
Daugiau
Noperabo
Noperabo (jap. のっぺらぼう, nopperabō), arba nuperabo (jap. ぬっぺらぼう, nupperabō) – viena iš japonų mitologijoje sutinkamų būtybių, vadinamų jokajais ( jap. 妖怪, yōkai) . Savo išvaizda ši būtybė niekuo nesiskiria nuo paprasto žmogaus, išskyrus tai, jog neturi veido. Išvaizda ir kilmė Noperabo pavadinimas kilęs iš dviejų žodžių: noperi ( jap. のっぺり, nopperi), reiškiantį plokščią arba lygų veidą, ir bo (jap. ぼう, bō), reiškiantį vienuolį arba jaunuolį – todėl noperabo literatūroje dažnai pasirodo kaip beveidis vienuolis arba jaunuolis. Pati noperabo kilmė nėra aiški, tačiau turi panašumų su kitu jokajumi – nupepo (jap. ぬっぺぽう, nuppeppō) – kurio vardas taip pat kilęs iš noperi, arba nuperi (jap. ぬっぺり, nupperi), ir yra vaizduojamas kaip vaikščiojantis odos gabalas, kurio raukšlės suformuoja jam veidą, tačiau tokį, kuris nedaro jokios išraiškos (Foster 2015). Dėl to tiek nupeppo, tiek noperabo yra beveidžiai – kitaip sakant, veido išraiškos neturintys jokajai. Japonų mitologijoje gausu noperabo aprašymų. Tačiau...
Daugiau
