Kidžimuna
Kidžimuna (キジムナー Kijimunaa) – vaiko ūgio bengalinio fikuso medžiuose gyvenantys raudonplaukiai jokajai, kilę ir paplitę Okinavoje, Riūkiū salyne. Manoma, kad pavadinimas „kidžimuna” kilęs iš seno Okinavos kaimo Kidžimuka ( きじむか Kijimuka) pavadinimo (Meyer, 2015). Kaip ir kodama, kidžimuna priskiriami medžių dvasioms. Pasakojimai apie kidžimunas – svarbi Okinavos kultūros dalis. Ištisus šimtmečius tėvai bei seneliai seka vaikams pasakas apie šiuos paslaptingus, raudonplaukius salų gyventojus. Išvaizda Priklausomai nuo regiono kidžimunų išvaizda gali šiek tiek skirtis. Tačiau dažniausiai jie apibūdinami kaip mažos, raudonų, susitaršiusių, pečius siekiančių plaukų, rausvaveidės dvasios, dėvinčios žalius lapų sijonus (Foster, 2015). Gerai įsižiūrėjus kartais galima pastebėti jų sueižėjusias į medžio šakas panašias rankas (Meyer, 2015). Kai kuriose apylinkėse šios mitinės būtybės įgyja didelio, visiškai juodo jokajaus pavidalą (Foster, 2015). Kidžimunos gali būti vyriškosios ir moteriškosios lyties. Juda jie taip pat vikriai ir neįprastai- pasišokinėdami (Meyer, 2015). Kaip ir...
Daugiau
Abura akago
Abura akago (油赤子abura akago) – vienas iš daugelio japonų mitologijos jokajų (妖怪 yōkai) – nepaaiškinamų antgamtinių būtybių. Abura akago vardas susideda iš dviejų dalių: 油 (abura), reiškiančio aliejų, ir 赤子 (akago), reiškiančio kūdikį. Toks vardas kilęs dėl jokajaus gebėjimo pasiversti kūdikiu ir pagrindinio darbo – lempų aliejaus vogimo. Jis priklauso hinotama (火の玉) klasei. Legenda apie Abura akago galutinai susiformavo ir buvo užrašyta Edo laikotarpiu (1603-1868 m.), nes tuo metu aliejus buvo brangus dėl jo naudojimo maistui ir apšvietimui (Foster 2009, p. 69). Pirmasis paminėjimas Abura akago pirmasis pristatė Torijama Sekienas (jap. 鳥山 石燕 Toriyama Sekien) – japonų folkloristas, poetas, dailininkas ir mokslininkas, gyvenęs XVIII a. T. Sekienas yra geriausiai žinomas dėl savo keturių dalių bestiarijos “Iliustruotasis šimto demonų nakties paradas” (jap. 画図百鬼夜行 Gazu Hyakki Yagyō), 1776 m., kurioje jis aprašė bei pavaizdavo įvairius jokajus remdamasis folkloru bei tuometine literatūra....
Daugiau
Kasa obake
Kasa obake (jap. 傘お化け, liet. „skėčio šmėkla“) yra skėčio pavidalo jokajus (jap. 妖怪 yōkai). Šis jokajus taip pat žinomas ir kitais vardais: Karakasa-obake (jap. 唐傘お化け), Kasa-Bake (jap. 傘化け), ir Karakasa-Kozō (jap. 唐傘小僧). Jis yra priskiriamas cukumogami (jap. 付喪神 tsukumogami) jokajų kategorijai, – tai išmesti buitiniai daiktai, kurie antropomorfizuojasi, dažniausiai kai jiems sukanka 100 metų. Pasak japoniškos tautosakos, po ilgo tarnavimo žmonėms daiktams yra suteikiamos sielos. Vaizdavimas Kasa obake dažniausiai vaizduojamas, kaip tradicinis japoniškas skėtis , kuris yra pagamintas iš vaškinio popieriaus, pritvirtinto prie bambukinio rėmo. M. D. Fosteris savo knygoje aprašo tipinę kasa obake išvaizdą: „Turi dvi rankas, vieną akį, ilgą iš burnos kyšantį liežuvį, o vietoj rankenos, vieną koją su tradiciniu japonišku geta (jap. 下駄), mediniu sandalu“. Kartais gali būti vaizduojamas ir be rankų. Hyakki Yagyo Zumaki tekste, kasa obake vaizduojamas su dviem kojos, o ne su viena....
Daugiau
Ocuju
Ocuju (jap.お露 Otsuyu) – tai pagrindinė japoniškos istorijos apie vaiduoklius (jap. 怪談 kaidan), „Bijūnų žibintas“ (jap. 牡丹燈籠 Botan Dōrō), veikėja. Istorija „Bijūnų žibintas“ kilo 1666 m., japonų rašytojui Asai Rioi (jap.浅井 了意 Asai Ryōi) į japonų kalbą išvertus ir Edo laikotarpio žmonių gyvenimo būdui adaptavus ankstyvosios kinų Mingų dinastijos rašytojo Čiu Ju (kin. 瞿佑 Qu You) sudarytą budistinį liaudies pasakų rinkinį „Naujosios istorijos, papasakotos trumpinant dagtį“ (kin. 剪灯新话 Jiandeng Xinhua, 1378). „Bijūnų žibintas“ Pasakojama, kad prieš daugelį metų gyveno našlys samurajus vardu Ogivara Šinodžio (jap. 荻原新之丞 Ogiwara Shinnojo). Pirmosios Obon (jap. お盆), japoniškos budistinės šventės, skirtos pagerbti mirusiuosius naktį, Ogivara pamatė gatve einančią nuostabiai gražią moterį kartu su tarnaite, laikančią rankose žibintą, dekoruotą bijūno žiedų motyvu. Ogivara, susižavėjęs moters grožiu, nedvejodamas pasikvietė ją į savo namus ir jie kartu praleido naktį. Moteris buvo vardu Ocuju. Nusileidus mėnuliui, anksti ryte,...
Daugiau
Isonade
Isonade (jap. 磯撫で, isonade) liet. „pakrantės glostytojas“ arba „didžiaburnė jūros pabaisa“ (jap. 巨口鰐,おうくちわに、angl. Ō-kKuchiw-Wani) – mitinė Japonijos būtybė arba jokajus (jap. 妖怪, yōkai), priklausanti ara-mitama japoniškų mitinių būtybių grupei. Isonade yra milžiniška į ryklį panaši jūrų pabaisa, kurios pasirodymas sukelia didžiulį vėją. Būtybė gyvena negiliose Vakarinės Japonijos pakratėse, prie Matsuuros miesto, daugiausiai Nagasakio prefektūroje. Anot šaltinių, Isonade apverčia ir sudaužo laivus jūroje bei ant uodegos esančiais kabliais gaudo neatsargius žvejus ar paplūdymiu vaikščiojančius žmones ir nusitempia juos į jūros dugną. Išvaizda Nors jos kūno forma niekada nebuvo aprašyta jokiuose rašytiniuose šaltiniuose, pakrantės gyventojų yra pasakojama, kad Isonade uodega ir pelekai yra padengti daugybe į adatas panašių kablių, kurie padeda pagriebti žmones ir nusitempti juos į vandenį (Meyer 2010 ).Kadangi, pasak legendų, į paviršių išnyra tik Isonade uodega, kuri leidžia pagriebti žmones beveik glostymo judesiu, pabaisa ir buvo pradėta vadinti „pakrantės...
Daugiau
Kamaitači
Kamaitači (jap.鎌鼬, kamaitachi, liet. „pjaunanti žebenkštis“)- tai japonų mitologinė jokajų būtybė (jap.妖怪, yokai), kuriai priklauso antgamtiniai monstrai, dvasios ir demonai; dažniausiai pasakojama Košinecu regione. Jos pavidalas primena sūkurį su žebenkšties formos pavidalais. Iš viso jų yra trys, kai kuriose legendose vaizduojami dar kaip broliai ar tryniai ir kiekvienas iš jų turi savo paskirtį: atjodami smėlio sūkuriais, pirmoji žebenkštis žmogų pargriauna, antroji nupjauna jam kojas, o trečiasis susiuva ir sutvarko žaizdą, bet dažnai ji labai daug kraujuoja ir reikia papildomo gydymo. Kamaitači juda labai greitai, dėl to mitologijoje žmonės jų artėjančių nepastebi. Kinų mitologijoje Kamaitači randamas atitikmuo yra Čiongči (kin.窮奇 Qiongqi, jap. kyūki). Kinijoje Čiongči yra tigras su sparnais, kuris pagal atitinkamas nuodėmes žmonėms daro blogą, pavyzdžiui už kivirčą tigras suės tą, kuris neteisiausias. Jis yra žinomas kaip vienas iš keturių blogųjų ir vaizduojamas kaip kenkiantis žmonėms. Kaip ir kamaitači, Čiongči tigras gali loti...
Daugiau
Namahagė
Namahagė (生剥 Namahage) – į demoną panašus jokajus (妖怪Yōkai), gyvenantis kalnuose šalia Japonijos jūros pakrantės. Namahagė kartą per metus, nusileidžia iš kalno gąsdinti vietinių gyventojų. Eina nuo vieno namo durų, prie kitų, mojuodama peiliu ir klausdama „ar čia yra blogų vaikų?“. Namahagei ypatingai patinka gąsdinti mažus vaikus ir jaunas nuotakas. Visgi nepaisant žiaurios išvaizdos ir elgesio, namahagė iš tikrųjų yra gera linkintis jokajus (Yokai 2018). Vardo etimologija Vardas atėjo iš pašaipos, kurią naudoja namahagė: „ar jūsų pūslės jau nuluptos?“. Kaip teigiama internetiniame portale, „Šaltais žiemos mėnesiais, tingus žmogus per ilgai laiką praleidęs priešais židinį, nuo karščio gautų pūsles“ (Yokai 2018). „Namomi“ (なもみnamomi) yra vietinis tarmiškas pavadinimas šioms nuo karščio susidariusioms pūslėms, o hagu (剥ぐhagu) reiškia lupti. Taigi šie susijungę žodžiai galiausiai tapo „namahage“ (Yokai, 2018). Žiemos metu namahagė įsiveržia į namus ir reikalauja pamatyti vaikus. Tingūs vaikai, visą dieną...
Daugiau
Kamikiri
Kamikiris (jap. 髪切り, kamikiri ) dar kitaip žinomas kaip Kamikiri-ma ( jap. かみきりま) – mitinė būtybė Japonijoje arba jokajus (jap. 妖怪, yōkai). Pats žodis ,, „Kamikiri“ reiškia reiškinį, kai staiga nutrūksta žmogaus plaukai. Tai buvo dokumentuota per Edo laikotarpį kaip miesto legendų kolekcijos ir kitose šiuolaikinėse observacijose, tokiose kaip Shokoku rijindan (1743) ir Mimi bukuro (1814). “(Foster 2015, p. 210). Taip pat Edo laikotarpiu buvo vaizduojamas ukijo-e žanro paveikslėliuose. Išvaizda Kamikiris – tai nedidėlis padaras turintis galvą kaip varno, kurio snapas yra žirklių formos, o rankos atrodo kaip skustuvai. Jis yra mažas, jo kūnas yra plonas, tai padeda jam lengvai pasislėpti, taip pat pralįsti pro atvirus langus ar duris ir netikėtai pulti savo aukas. Elgesys Kamikiriui yra būdingi pasivaikščiojimi naktį. Jis slepiasi po stogais ir laukia praeinančių žmonių, tuomet jis netikėtai puola juos ir pjausto plaukus. Kamikiris puola visus,...
Daugiau
Gašiadokuro
Gašiadokuro (jap. 餓者髑髏 gashadokuro, liet. „badaujantis skeletas“), dar žinomas kaip Odokuro (jap. 大髑髏 ōdokuro, liet. „didysis skeletas“) – yra antgamtinė Japonijos mitologijos būtybė, priskiriama jokajų (jap. 妖怪 yōkai) kategorijai. Vos tik pamatęs žmogų Gašiadokuro bandys jį pagriebti ir nukąsti jo galvą, besimėgaudamas kraujo čiurkšlėmis – gerdamas jį bei leisdamas aptaškyti jo kaulus kiek įmanoma daugiau. Jie medžioja debesuotomis ir tamsiomis naktimis. Yra sakoma, jog Gašiadokuro aukos girdi varpelių žvangėjimą akimirką prieš puolimą. Nors šių būtybių sunaikinti neįmanoma, jas galima atbaidyti arba nukreipti jų dėmesį šintoistiniais (jap. 信徒, shinto) talismanais (Bane, 2016, 134 p.). Išvaizda Gašiadokuro dažniausiai yra vaizduojamas kaip 15 kartų didesnis už įprasto ūgio žmogų plėšrus skeletas, maždaug 90 pėdų ūgio (gali siekti net 150 pėdų arba 45 metrus). Kituose pasakojimuose jis yra vaizduojamas kaip milžiniškas prisikėlęs skeletas, sudarytas iš daugybės skeletų (Bane, 2016, 134 p.). Kadangi visas kūnas...
Daugiau
Ikirio
Ikirio (生霊, ikiryō, liet. „gyvas vaiduoklis“) – Japonijos mitologijoje žinoma kaip šmėkla, kuri laikinai palieką gyvo žmogaus kūną ir vaidenasi, persekioja kitus. Tai – gyvos dvasios, kurios supykdytos gali prakeikti. Kartais šis jokajus (妖怪 yokai) įgauna žmogišką formą, o kartais vaizduojamas permatomas kaip vaiduoklis. Tikima, kad jei laikoma pagieža, supykusio žmogaus siela palieka kūną ir pradeda vaidentis savo pasirinktai aukai, siekiant ją prakeikti, sužeisti ar net apsėsti. Tačiau pats kūno šeimininkas nesuvokia, kad jo siela kelia sumaištį kitiems. Teigiama, jog žmogaus siela dažnai palieka kūną esant klinikinės mirties būsenoje, patiriant emocinius sukrėtimus, įniršį. Klasikiniame japonų literatūros kūrinyje „Sakmė apie princą Gendži“ (源氏物語 Genji Monogatari) minima viena žymiausių ikirio apraiškų. Rašoma, jog pavydžios Gendži mylimosios Rokudžio siela palieka kūną, kad galėtų vaidentis ir kankinti savo konkurentes, pačiai Rokudžio to nežinant. Rokudžio šmėkla apsėda princo Gendži nėščią žmoną Aoi–no Ue (葵の上 Aoi–no Ue),...
Daugiau
