Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Kidžimuna

Parašė Viktorija Purlytė - 2018-05-13 - Japonija

Kidžimuna (jap. キジムナ, Kijimuna) yra vadinami Okinavos saloje (jap. 沖縄本島, Okinawa-hontō) bei Riūkiū salyne (jap. 琉球諸島, Ryūkyū-shotō) bengalinio fikuso medžiuose gyvenantys, vaiko ūgio raudonplaukiai jokajai. Yra manoma, jog kidžimuna termino kilmė gali būti siejama su vieno seno Okinavos kaimo – Kidžimuka (jap. きじむか, Kijimuka) pavadinimu. (Meyer 2015). Kidžimuna, kaip ir kodama, gali būti priskirti medžių dvasių kategorijai. Pasakojimai apie šiuos paslaptingus, raudonplaukius salų gyventojus jau keletą šimtmečių yra perduodami iš kartos į kartą ir yra svarbi bei neatsiejama Okinavos kultūros dalis. Išvaizda Nors egzistuoja įvairios regioninės kidžimuna išvaizdos variacijos, tačiau jos pagrindiniai išoriniai bruožai dažniausiai išlieka panašūs. Šios būtybės paprastai yra apibūdinamos kaip žemaūgės, rausvaveidės dvasios, turinčios raudonus, susitaršiusius ir pečius siekiančius plaukus bei dėvinčios žalius lapų sijonus (Foster 2015). Teigiama, jog akylas žmogus gali netgi pastebėti jų sueižėjusias, į medžio šakas panašias rankas (Meyer 2015). Kai kuriose vietovėse ši būtybė yra apibūdinama kaip galinti ir turinti sugebėjimą...

Daugiau

Abura Akago

Parašė Aistė Marija Daubaraitė - 2018-05-13 - Japonija

Abura Akago (jap. 油赤子, Abura Akago) vardu yra vadinama viena iš japonų mitologijos antgamtinių būtybių – jokajus (jap. 妖怪, Yōkai). Šios būtybės vardas yra sudarytas iš dviejų žodžių – aliejus (jap. 油, Abura) ir kūdikis (jap. 赤子, Akago). Šis vardas atspindi ne tik jokajaus gebėjimą transformuotis į kūdikį, bet ir jo atliekamą funkciją – lempų aliejaus vogimą. Ši būtybė yra priskiriama ugnies kamuolio jokajų klasei (jap. 火の玉, Hinotama). Pasakojimas apie Abura Akago buvo užrašytas Edo laikotarpiu (jap. 江戸時代, Edo Jidai) (1603-1868 m.). Tuo metu aliejus turėjo aukštą kainą ir buvo naudojamas ne tik maisto ruošimo procese, bet ir siekiant apšviesti patalpas (Foster 2009, p. 69). Pirmasis Abura Akago paminėjimas Šią būtybę pirmą kartą pristatė ir aprašė XVIII a. gyvenęs japonų folkloristas, poetas, dailininkas ir mokslininkas Torijama Sekienas (jap. 鳥山 石燕, Toriyama Sekien). Šis žmogus yra geriausiai žinomas dėl savo keturių dalių bestiarijos, pavadintos „Iliustruotasis šimto demonų nakties...

Daugiau

Kasa obake

Parašė Gabrielė Bartašiūtė - 2018-05-13 - Japonija

Kasa Obake (jap. 傘お化け, Kasa – Obake) yra skėčio pavidalo jokajus (jap. 妖怪, Yōkai). Ši būtybė taip pat yra žinoma Karakasa – Obake (jap. 唐傘お化け, Karakasa – Obake), Kasa – Bake (jap. 傘化け, Kasa – Bake), ir Karakasa – Kozō (jap. 唐傘小僧, Karakasa – Kozō) vardu. Ši skėčio pavidalo šmėkla priklauso cukumogami (jap. 付喪神, Tsukumogami) jokajų kategorijai, kuriai priskiriami įvairūs išmesti buitiniai daiktai. Kai šiems daiktams sukanka šimtas ar daugiau metų, jie įgauna antropomorfinių savybių. Japonijos tautosakoje yra teigiama, jog ilgai žmonėms tarnavusiems daiktams yra suteikiamos sielos. Kasa Obake vaizdinys Tradiciškai, Kasa Obake yra vaizduojamas kaip japoniškas skėtis, kuris yra yra pagamintas iš vaškinio popieriaus ir pritvirtintas prie bambukinio rėmo. M. D. Fosteris pateikia tokį Kasa Obake aprašymą: <būtybė> „turi dvi rankas, vieną akį, ilgą iš burnos kyšantį liežuvį. Vietoj rankenos, turi koją, kuri yra apauta tradiciniu japonišku mediniu sandalu (jap. 下駄, geta)“. Šis...

Daugiau

Ocuju

Parašė Viktorija Tališauskaitė - 2018-05-13 - Japonija

Ocuju (jap. お露 Otsuyu) – tai pagrindinė japoniškos istorijos apie vaiduoklius (怪談 kaidan), „Bijūnų žibintas“ (牡丹燈籠 Botan Dōrō), veikėja. Istorija „Bijūnų žibintas“ kilo 1666 m., japonų rašytojui Asai Rioi (浅井 了意 Asai Ryōi) į japonų kalbą išvertus ir Edo laikotarpio žmonių gyvenimo būdui adaptavus ankstyvosios kinų Mingų dinastijos rašytojo Čiu Ju (kin. 瞿佑 Qu You) sudarytą budistinį liaudies pasakų rinkinį „Naujosios istorijos, papasakotos trumpinant dagtį“ (kin. 剪灯新话 Jiandeng Xinhua, 1378). „Bijūnų žibintas“ Pasakojama, kad prieš daugelį metų gyveno našlys samurajus vardu Ogivara Šinodžio (荻原新之丞 Ogiwara Shinnojo). Pirmosios Obon (お盆), japoniškos budistinės šventės, skirtos pagerbti mirusiuosius naktį, Ogivara pamatė gatve einančią nuostabiai gražią moterį kartu su tarnaite, laikančią rankose žibintą, dekoruotą bijūno žiedų motyvu. Ogivara, susižavėjęs moters grožiu, nedvejodamas pasikvietė ją į savo namus ir jie kartu praleido naktį. Moteris buvo vardu Ocuju. Nusileidus mėnuliui, anksti ryte, Ocuju atsisveikino su...

Daugiau

Isonade

Parašė Dovilė Virvilaitė - 2018-05-13 - Japonija

Isonade (jap. 磯撫で isonade) liet. „pakrantės glostytojas“ arba „didžiaburnė jūros pabaisa“  (巨口鰐 おうくちわに  Ō-Kuchi-Wani) – mitinė Japonijos būtybė arba jokajus (妖怪 yōkai), priklausanti ara-mitama japoniškų mitinių būtybių grupei. Isonade yra milžiniška į ryklį panaši jūrų pabaisa, kurios pasirodymas sukelia didžiulį vėją. Būtybė gyvena negiliose Vakarinės Japonijos pakratėse, prie Matsuuros miesto, daugiausiai Nagasakio prefektūroje. Anot šaltinių, Isonade apverčia ir sudaužo laivus jūroje bei ant uodegos esančiais kabliais gaudo neatsargius žvejus ar paplūdymiu vaikščiojančius žmones ir nusitempia juos į jūros dugną. Išvaizda Nors jos kūno forma niekada nebuvo aprašyta jokiuose rašytiniuose šaltiniuose, pakrantės gyventojai pasakoja, kad Isonade uodega ir pelekai yra padengti daugybe į adatas panašių kablių, kurie padeda pagriebti žmones ir nusitempti juos į vandenį (Meyer 2010 ). Kadangi, pasak legendų, į paviršių išnyra tik Isonade uodega, kuri leidžia pagriebti žmones beveik glostymo judesiu, pabaisa ir buvo pradėta vadinti „pakrantės glostytoju“. Pabaisai...

Daugiau

Kamaitači

Parašė Aistė Balčiūnaitė - 2018-05-13 - Japonija

Kamaitači (jap. 鎌鼬 kamaitachi, liet. „pjaunanti žebenkštis“) – tai japonų mitologinė jokajų būtybė (妖怪 yōkai), kuriai priklauso antgamtiniai monstrai, dvasios ir demonai; dažniausiai sutinkama Košinecu regiono pasakojimuose. Jos pavidalas primena sūkurį su žebenkšties formos pavidalais. Iš viso jų yra trys, kai kuriose legendose vaizduojami dar kaip broliai ar tryniai ir kiekvienas iš jų turi savo paskirtį: jie atjoja smėlio sūkuriais, pirmoji žebenkštis žmogų pargriauna, antroji nupjauna jam kojas, o trečiasis susiuva ir sutvarko žaizdą, bet dažnai ji labai daug kraujuoja ir reikia papildomo gydymo. Kamaitači juda labai greitai, dėl to mitologijoje žmonės jų artėjančių nepastebi. Kinų mitologijoje Kamaitači randamas atitikmuo yra Čiongči (kin. 窮奇 Qiongqi, jap. kyūki). Kinijoje Čiongči yra tigras su sparnais, kuris pagal atitinkamas nuodėmes žmonėms daro blogą, pavyzdžiui už kivirčą tigras suės tą, kuris neteisiausias. Jis yra žinomas kaip vienas iš keturių blogųjų ir vaizduojamas kaip kenkiantis žmonėms. Kaip ir kamaitači,...

Daugiau

Namahagė

Parašė Gintarė Ašmantavičiūtė - 2018-05-13 - Japonija

Namahagė (生剥 Namahage) – į demoną panašus jokajus (妖怪 Yōkai), gyvenantis kalnuose šalia Japonijos jūros pakrantės. Namahagė kartą per metus nusileidžia iš kalno gąsdinti vietinių gyventojų. Eina nuo vieno namo durų prie kitų, mojuodama peiliu ir klausdama „ar čia yra blogų vaikų?“. Namahagei ypatingai patinka gąsdinti mažus vaikus ir jaunas nuotakas. Visgi nepaisant žiaurios išvaizdos ir elgesio, namahagė iš tikrųjų yra gera linkintis jokajus (Yokai 2018). Vardo etimologija Vardas atėjo iš pašaipos, kurią naudoja namahagė: „ar jūsų pūslės jau nuluptos?“. Kaip teigiama internetiniame portale: „Šaltais žiemos mėnesiais, tingus žmogus per ilgai laiką praleidęs priešais židinį, nuo karščio gautų pūsles“ (Yokai 2018). „Namomi“ (なもみ namomi) yra vietinis tarmiškas pavadinimas šioms nuo karščio susidariusioms pūslėms, o hagu (剥ぐhagu) reiškia lupti. Taigi šie susijungę žodžiai galiausiai tapo „namahage“ (Yokai 2018). Žiemos metu namahagė įsiveržia į namus ir reikalauja pamatyti vaikus. Tingūs vaikai, visą dieną...

Daugiau

Kamikiri

Parašė Kotryna Bacevičiūtė - 2018-05-12 - Japonija

Kamikiris (jap. 髪切り kamikiri ) dar kitaip žinomas kaip Kamikiri-ma ( かみきりま) – mitinė būtybė Japonijoje arba jokajus (妖怪 yōkai). Pats žodis „Kamikiri“ reiškia reiškinį, kai staiga nutrūksta žmogaus plaukai. Minimas Edo laikotarpio miesto legendų kolekcijose ir kituose šiuolaikiniuose pasakojimuose, tokiose kaip „Šiokoku rijdžindan“ (諸国里人談 Shokoku rijindan (1743) (Foster 2015, p. 210). Taip pat Edo laikotarpiu buvo vaizduojamas ukijo-e  žanro paveikslėliuose. Išvaizda Kamikiris – tai nedidėlis padaras turintis galvą, panašią į varno, kurio snapas yra žirklių formos, o  rankos atrodo kaip skustuvai. Jis yra mažas, jo kūnas yra plonas, tai padeda jam lengvai pasislėpti, taip pat pralįsti pro atvirus langus ar duris ir netikėtai pulti savo aukas. Elgesys Kamikiriui yra būdingi pasivaikščiojimi naktį. Jis slepiasi po stogais ir laukia praeinančių žmonių, tuomet jis netikėtai puola juos ir pjausto plaukus. Kamikiris puola visus, jam nėra svarbu tai vyras ar moteris, tarnas ar aristokratas....

Daugiau

Gašiadokuro

Parašė Žygimantas Mačiulskas - 2018-05-11 - Japonija

Gašiadokuras (jap. 餓者髑髏 gashadokuro, liet. „badaujantis skeletas“), dar žinomas kaip Odokuras (大髑髏 ōdokuro, liet. „didysis skeletas“) – yra antgamtinė Japonijos mitologijos būtybė, priskiriama jokajų (妖怪 yōkai) kategorijai. Vos tik pamatęs žmogų Gašiadokuras bandys jį pagriebti ir nukąsti jo galvą, besimėgaudamas kraujo čiurkšlėmis – gerdamas jį bei leisdamas aptaškyti jo kaulus kiek įmanoma daugiau. Jie medžioja debesuotomis ir tamsiomis naktimis. Yra sakoma, jog Gašiadokuro aukos girdi varpelių žvangėjimą akimirką prieš puolimą. Nors šių būtybių sunaikinti neįmanoma, jas galima atbaidyti arba nukreipti jų dėmesį šintoistiniais (神道 shintō) talismanais (Bane 2016, 134 p.). Išvaizda Gašiadokuras dažniausiai yra vaizduojamas kaip 15 kartų didesnis už įprasto ūgio žmogų plėšrus skeletas, maždaug 90 pėdų (daugiau, nei 27 m) ūgio (gali siekti net 150 pėdų arba 45 m). Kituose pasakojimuose jis yra vaizduojamas kaip milžiniškas prisikėlęs skeletas, sudarytas iš daugybės skeletų (Bane 2016, 134 p.). Kadangi visas kūnas...

Daugiau

Ikirio

Parašė Rūta Kuliešytė - 2018-05-11 - Japonija

Ikirio (生霊 ikiryō, liet. „gyvas vaiduoklis“) – Japonijos mitologijoje žinoma kaip šmėkla, kuri laikinai palieką gyvo žmogaus kūną ir vaidenasi, persekioja kitus. Tai – gyvos dvasios, kurios supykdytos gali prakeikti. Kartais šis jokajus (妖怪 yōkai) įgauna žmogišką formą, o kartais vaizduojamas permatomas kaip vaiduoklis. Tikima, kad jei laikoma pagieža, supykusio žmogaus siela palieka kūną ir pradeda vaidentis savo pasirinktai aukai, siekiant ją prakeikti, sužeisti ar net apsėsti. Tačiau pats kūno šeimininkas nesuvokia, kad jo siela kelia sumaištį kitiems. Teigiama, jog žmogaus siela dažnai palieka kūną esant klinikinės mirties būsenoje, patiriant emocinius sukrėtimus, įniršį. Klasikiniame japonų literatūros kūrinyje „Sakmė apie princą Gendži“ (源氏物語 Genji Monogatari) minima viena žymiausių ikirio apraiškų. Rašoma, jog pavydžios Gendži mylimosios Rokudžio siela palieka kūną, kad galėtų vaidentis ir kankinti savo konkurentes, pačiai Rokudžio to nežinant. Rokudžio šmėkla apsėda princo Gendži nėščią žmoną Aoi–no Ue (葵の上 Aoi–no Ue), kurią...

Daugiau