Gutajaus grupė
Gutajaus grupė (具体美術協会 Gutai Bijutsu Kyōkai, liet. „Gutajaus meno asociacija”) – 1954 m. Osakoje, Japonijoje įkurta meno asociacija. Įkūrėjai – Džiro Jošihara (吉原 治良 Yoshihara Jirō) ir Šiozo Šimamotas (嶋本 昭三 Shimamoto Shōzō). Grupė pasaulyje garsėjo savo radikaliu požiūriu į meną pokariniu laikotarpiu (XX a. II pusė). Gutajaus grupė aktyviai užsiiminėjo tapyba, kurdavo menines instaliacijas, atlikdavo performansus, įvairius eksperimentinio teatro renginius. Ši asociacija pasižymėjo savo tradicinį meną atstumiančiu stiliumi. Grupė galutinai iširo 1972 m. po D. Jošiharos mirties. Gutajaus grupės veiklą galima išskirti į tris pagrindinius laikotarpius: ankstyvąjį (1954-1957 m.), vidurinįjį (1957-1965 m.) ir vėlyvąjį (1965-1972 m.). Ankstyvasis periodas išsiskyrė grupės noru kurti meną naujomis priemonėmis, plėsti tapybos sąvoką, daryti tapybą labiau performatyvia. Šio periodo Gutajaus atstovai destrukciją savo kūryboje naudojo kaip atsaką į tuometinę pokarinę pasaulio būseną. Viduriniojo laikotarpio Gutajaus grupės kūryba- atsipindys spartaus ekonominio ir demografinio augimo Japonijoje. Vėlyvająjį laikotarpį...
Daugiau
Roninai
Roninas (浪人 rōnin) – yra samurajus (武士 bushi, 侍 samurai) karys, praradęs savo valdovą. Samurajus gali tapti roninu keliais būdais: jo valdovas miršta arba praradęs savo įtaką netenka galios. Taip pat samurajus gali prarasti savo valdovo palankumą, globą ir būti išvarytas. Taip samurajus tampa negerbiamu roninu. Pažodžiui roninas verčiamas kaip „bangų žmogus“, kitaip tarus, atsiskyrėlis ar klajūnas. Samurajai tapę roninais tokiais ir būdavo – klajūnai, atskirti nuo visuomenės. Naros ( 奈良時代 Nara-jidai) ir Heiano (平安時代 Heian-jidai) laikotarpiais šiuo terminu buvo vadinami vergai, pabėgę nuo savo valdovų iš jų žemių, kurie dažniausiai pasirinkdavo nusikaltėlio gyvenimą (Szczepanski 2017). Iš samurajaus į roniną Sengoku (戦国時代 Sengoku-jidai) laikotarpiu, nuo 1467 iki maždaug 1600 m., samurajams buvo leista ir priimtina susirasti naują valdovą, jei šis žūdavo mūšyje. Šiuo chaotišku ir karingu laikotarpiu visiems valdovams reikėjo kuo daugiau patyrusių karių sustiprinti savo kariuomenei, todėl roninai greitai rasdavo...
Daugiau
Šonaslydis Japonijoje
Terminas šonaslydis (jap. ドリフト Dorifuto) turi kelias reikšmes. Viena jų – automobilio vairavimo technika lenktynių metu, kai, naudojantis automobilio stabdžiais, akceleratoriumi, sankaba ir vairu, priverčiama galinius arba visus automobilio ratus slysti šonu bei tuo pačiu metu pasukti priekinius automobilio ratus į priešingą pusę, nei kad slysta automobilis (Abdulrahim 2006; Driftjapan n.d.). Visus šiuos veiksmus kontroliuoja vairuotojas. Šių veiksmų taisyklingo atlikimo rezultatas – didesnis nei įprastai automobilio greitis išvažiuojant iš posūkio. Bet, dažnai atliekant šiuos veiksmus, neišvengiama greito padangų susidėvėjimo (Takahashi 2003). Šonaslydis, kaip automobilių sporto šaka, gerokai skiriasi nuo daugumos automobilių sporto šakų ir dažnai yra pastarųjų atstovų kritikuojamas. Šonaslydyje nėra siekiama aplenkti kitą sportininką ar kuo greičiau įveikti lenktynių trasą. Bet reikia išlaikyti tam tikrą greitį, slydimo kampą, nenutraukti slydimo posūkiuose ir tarp jų bei reikia slysti automobiliu pagal organizatorių nustatytą liniją (Driftzone 2010). Istorija Šonaslydžio tėvyne laikoma Japonija....
Daugiau
Kimono šiuolaikinėje visuomenėje
Kimono (着物 kimono „vilkimas daiktas“) – T formos tradicinis japonų drabužis. Dažniausiai naudojamos medžiagos kimono siuvimui – šilkas, medvilnė, poliesterio ar lininiai audiniai. Kimono, koks yra dabar, ėmė formuotis Heiano periodu (794 -1192) (Varley 2000). Šiuolaikinėje visuomenėje šis tradicinis rūbas vilkimas švenčių, ceremonijų ar festivalių metu, parodantis asmens mandagumą, geras manieras ir kimono vilkėjimo išmanymą. Istorija Nuo Naros periodo (奈良時代 Nara jidai, 710-794) iki Heiano laikotarpio (平安時代 Heian jidai, 794-1192) kimono susidėjo iš dviejų atskirų dalių – viršutinių marškinių ir apatinių kelnių ar sijono. Tačiau Heiano metu buvo sukurta nauja kimono gamybos technika. Jos metu lygūs ir ilgi medžiagos gabalai būdavo susiuvami kartu. Tokiu atveju siuvėjams nereikėdavo rūpintis žmogaus, vilkėsiančio drabužį, kūno apimtimis (Yamanaka 2012). Toks drabužis turėjo daug privalumų, kurių dėka kimono tapo kasdieniu japonų apdaru: tiesaus kirpimo kimono yra lengvai sulankstomas, tiko vilkėti įvairaus kūno tipo žmonės, galima vilktis kelis iš...
Daugiau
Gifu prefektūra
Gifu prefektūra (岐阜県 Gifu-ken) yra Čiūbu regione, centrinėje Japonijoje. Jos sostinė yra Gifu miestas. Įsikūrusi Japonijos centre, ji ilgą laiką buvo labai svarbi teritorija, nes ji buvo sankirta, jungianti Japonijos rytus su vakarais. Per Sengoku laikotarpį daugelis žmonių minėdavo Gifu su posakiu: „jeigu valdai Gifu, gali valdyti ir Japoniją“. Žemės plotas, kuris sudaro moderniąją Gifu prefektūrą, tapo IV a. vidurio Jamato rūmų dalimi. Kadangi ji yra Honšiū salos viduryje, joje per visą Japonijos istoriją įvyko daugybė lemtingų mūšių, seniausias iš jų buvo 672 m. Džinšino karas (壬申の乱 Jinshin no ran), po kurio į sostą įžengė 40-asis Japonijos imperatorius Tenmu. Gifu prefektūros sritį sudaro senosios Hidos ir Mino provincijos, taip pat mažesnės Ečidzeno ir Šinano dalys. Prefektūros pavadinimas kilęs iš jo sostinės Gifu, kuriai 1567 m. vardą suteikė Oda Nobunaga, vienas iš Japonijos suvienytojų. Pirmasis Gifu pavadinimo simbolis kilęs iš legendinio Kinijos...
Daugiau
Koinobori
Koinobori (jap. 鯉のぼり koinobori, liet. „karpių vėliava“) – tai viena iš daugelio senųjų Japonijos tradicijų, kuria vadovaujantis, Japonijoje kabinamos vėjo kojinės, nuspalvintos taip, kad atrodytų kaip karpiai. Šie, dažniausiai prie namų stogų iškelti karpiai, originaliai buvo sukurti švęsti festivalį skirtą berniukams (端午の節句 Tangonosekku). Buvo tikima jog karpiai neša sėkmę gyvenime, šeimos kabindavo šias vėjo kojines tikėdamos jog taip jų šeimos berniukai užaugs stiprūs ir sveiki. Šiandien karpiai kabinami paminėti vaikų dieną (子供の日kodomo no hi), kuri pakeitė berniukų festivalį. Vaikų diena vyksta 5-to mėnesio, 5-tą dieną ir yra paskutinė diena „Auksinėje savaitėje“, kurios metu Japonijoje švenčiamos nacionalinės šventės ir festivaliai. Vaikų dienos metu visa Japonija pasipuošia iš įvairių audinių pagamintais karpiais (Baseel 2015). Koinobori spalvos ir simbolika Koinobori kabinami prie namų, ant tam skirtų stulpų. Kai vis dar buvo švenčiamas berniukų festivalis, o ne vaikų diena, karpių spalvų reikšmė truputį skyrėsi....
Daugiau
Šiuolaikinės japonės moters grožio standartai
Grožis Oksfordo žodyne yra apibrėžiamas kaip kombinacija tokių klasių kaip figūra, spalva, forma, kuri patenkina estetikos pojūtį, ypač išvaizdos. Japonijoje grožis yra svarbi kultūros dalis. Moterims grožio standartai yra ypač aukšti ir neretai labai sunkiai arba išvis nepasiekiami (Zeilinger 2015). Kiekvienoje šalyje grožis yra vertinamas skirtingai: moteris kuri vienoje kultūroje yra laikoma gražia, kitoje gali būti vertinama kaip „niekuo ypatinga“ (Cho 2012, p. 1). Grožio yra siekiama dėl įvairiausių priežasčių, tokių kaip noro įtikti visuomenėje, kultūros, tradicijų ar tam, kad patiktum pats sau (Croat 2010). Japonijoje moters grožis puoselėjamas jau nuo seniausių laikų, tačiau tai labai svarbu ir šiais laikais. Tiek anksčiau, tiek dabar keliami aukšti standartai. Dar Heian laikotarpiu Japonijoje grožio standartu buvo laikoma turėti kiek įmanoma ilgesnius plaukus, kuriuos moterys nešiodavo kitaip nei Kinijoj (kur jie būdavo surišti į kuodukus), palaidus už nugaros. Kadangi kaip ir dabar...
Daugiau
Hašimos sala (Japonija)
Hašima (jap. 端島 Hashima), dar vadinama „Karo laivas“ (jap. 軍艦島 Gunkanjima,) buvo kažkada tankiausiai apgyvendinta sala pasaulyje, dabar yra tik miestas-vaiduoklis. XX a. septintajame dešimtmetyje naftai pakeitus anglis Japonijoje, visas šalies anglies kasyklas, įskaitant ir Hašimą, imta uždaryti. „Mitsubishi” korporacija oficialiai paskelbė, kad kasykla uždaroma 1974 m. Nuo to laiko čia niekas negyvena, todėl sala ir vadinama sala vaiduokliu. Vieta Sala įsikūrusi Japonijoje netoli Nagasakio krantų. Nuo Nagasakio nutolusi apie 15 kilometrų. Jos plotas 6 ha, ilgis 480 m. Istorija Anglis pirmą kartą buvo aptikti saloje maždaug 1810 metais, o saloje pradėjo gyventi žmonės nuo 1887 iki 1974 metų. „Mitsubishi” korporacija (三菱商事株式会社 Mitsubishi Shōji Kabushiki-gaisha) 1890 metais nusipirko salą ir pradėjo kasti anglį. Nuo 1890 iki 1974 metų iš salos buvo iškasta apie 1,5700,000 tonų anglies. 1916 metais bendrovė pastatė pirmajį Japonijos didįjį gelžbetoninį pastatą (7 aukštų kalnakasių buto kompleksą), kad atitiktų sparčiai augantį darbuotojų lygį. Betonas buvo specialiai naudojamas...
Daugiau
Jena
Jena (円 en, liet. „apskritimas“) yra oficiali Japonijos valiuta. Jenos terminas kilęs iš Kinijos juanio („apvalus daiktas“). Tai yra trečia labiausiai prekiaujama valiuta užsienio valiutų rinkoje po JAV dolerio ir euro. Ji taip pat plačiai naudojama ir kaip rezervinė valiuta po JAV dolerio, euro ir svaro sterlingų. Jena lotyniškoje abėcėlėje žymima ¥ ženklu, valiutos kodas: JPY. Cirkuliacijoje yra 6 tipų monetos ir 4 tipų banknotai. Istorija Pasibaigus šiogunų laikotarpiui, 1868 m., imperatorius Macuhito, atsakingas už Japonijos pinigų sistemą, atkūrė vietas. Jis užsakė monetų kalimo mašiną iš Birmingamo miesto, esančio Anglijoje, ir įrengė ją Osakos monetų kalykloje. Buvusios feodalų pinigų kalyklos tapo privačiais bankais, kurie pradžioje turėjo teisę spausdinti pinigus. Kurį laiką tiek centrinė vyriausybė, tiek vadinamieji „nacionaliniai“ bankai leido pinigus. Tačiau 1882 m. buvo įkurtas Japonijos bankas (日本銀行 Nippon Ginkō). Naujų monetų išleidimas reiškė Japonijos ovalių monetų pabaigą. Atnaujinus valiutą, pagal 1871 m. Naujosios valiutos aktą (Shinka Jorei), kuris įteisino jeną kaip ankstesnius pinigus pakeičiančią ir dešimtaine sistema...
Daugiau
Japoniška arbatos ceremonija
Arbatos ceremonija (茶の湯 chanoyu, liet. „karštas vanduo arbatai“), struktūruotas žalios arbatos paruošimas svečių kompanijoje. Arbatos ceremonija įtraukia maisto paruošimą bei patiekimą, architektūros išmanymą, sodininkystę, keramiką, kaligrafiją, istoriją ir religiją (Japan: profile of the nation, 1994, p. 331). Istorija VIII a. iš Kinijos atvežti arbatos lapeliai į Japoniją. Imperatorius Šiomu (聖武天皇 Shōmu Tennō), atsidavęs budistas, kvietė budistų vienuolius į religinę ceremoniją, kurioje imperatoriaus valdymo laikotarpiu 724-749 m., tiekė arbatą. Nuo 815 m. budistų vienuolis Eičiu (Eichu), imperatoriaus Sagos (嵯峨天皇 Saga Tennō) valdymo laikotarpiu 809-823 m. taip pat tiekė arbatą. Arbatos gėrimu mėgaudavosi ir aukštesnieji valdininkai, tačiau netrukus arbatos gėrimas tapo nepraktikuojamu dėl nežinomų priežasčių (Reider 2017, p. 33). Arbatos atgimimas priskiriamas japonų dvasininkui Eisajui (栄西 Eisai), kuris ankstyvuoju Kamakuros laikotarpiu (鎌倉時代 Kamakura jidai, 1185-1333) grįžęs iš budistinių mokymų Kinijoje, atvežė arbatmedžio sėklų (Palmer 1983, p. 360). Tai buvo kininio arbatmedžio (Camellia sinesis) sėklos (Mair, Hoh 2011, p. 91)....
Daugiau
