Raudonasis paukštis
Raudonasis paukštis arba Raudonasis feniksas (kin. 朱雀; pinyin. Zhūquè) – mitinis paukštis, vienas iš keturių pasaulio globėjų, vaizduojamų Rytų Azijos mitologijoje. Taip pat kartais vadinamas Raudonuoju pietų paukščiu (kin. 南方朱雀, pinyin Nán Fāng Zhū Què.) Šis paukštis, pagal penkių gaivalų filosofiją (kin.五行, pinyin Wǔxíng), atspindi vasarą, ugnį ir pietų kryptį. Raudonasis paukštis yra susijęs su fengšui (kin. 风水; pinyin. fēngshuǐ), daoizmu bei astrologija. Japoniškas šios mitinės būtybės atitikmuo yra Suzaku (jap. 朱雀, suzaku), atkeliavęs į Japoniją maždaug VII a. pr. Kr. (Bane, 2016, Zhaoyuan Tian, Shuxian Ye, Hang Qian., 2020.) Išvaizda Raudonasis paukštis yra apibūdinamas kaip fazanas, apimtas liepsnos ir turintis penkių spalvų plunksnas. Dažnai paukštis yra tapatinamas su Rytų Azijos feniksu – Feng-huangu (kin. 鳳凰, pinyin Fènghuáng) dėl panašių išvaizdos bruožų, tačiau tai nėra tos pačios būtybės. Raudonasis paukštis yra nusakomas kaip mitinė būtybė, viena pasaulio globėjų, o Feng-huangas yra vadinamasis Kinijos...
Daugiau
Džulongas
Džulongas (kin. 逴龍, Zhúlóng, „Deglo drakonas“), taip pat žinomas kaip Džujinas (kin. 燭陰, Zhúyīn, „Deglo šešėlis“) yra galinga kinų dievybė, kuri yra pusiau žmogus pusiau drakonas, ir valdo dieną ir naktį, metų laikus ir vėją (Yang ir An 2005, p. 246). Ši dievybė yra laikoma oro, šviesos ir saulės dievu. „Kiaulė drakonas“ yra viena iš daugelio jo vardo reikšmių. Kaip ir daugelis būtybių, aptinkamų kinų mituose, jis taip pat aptinkamas japonų mitologijoje, kur priskiriamas jokaju kategorijai (Skoteinos 2020). Istorija Apie Džulongą yra daugybė mitų, kuriuos galima rasti senovės kinų klasikoje – eilėje tekstų, kurie buvo sukurti prieš Činų dinastiją (Skoteinos 2020). „Kalnų ir jūrų knyga“ Džulongą apibūdina kaip dievybę, gyvenančią Džongšano kalno (kin. 鍾山, Zhōngshān „Varpo kalnas“), viršūnėje, kuri tarsi nurodo geografinę vietovę, dabar vadinamą Dzindžinšanu (kin. 紫金山, Zĭjīnshān, „Purpurinis kalnas“). Senesni mitai jo buveinę pateikia kitoje vietoje, būtent vietoje, vadinamoje Džangvei...
Daugiau
Žušou
Žušou (kin.: 蓐收, Rù shōu) kinų mitologijoje yra metalo dvasia, gyvenanti Vakaruose ir globojanti rudenį. Sakoma, jog Žušou pirmasis vardas buvo Gai, jis yra legendinis rudens ir aukso valdovas, dar taip pat laikomas kankinimų dievu, bausmių vykdytojų. Sunku pasakyti, kokius giminystės ryšius turi legendinis valdovas Šaohao (kin. 少昊, Shǎo hào) su šiuo jo pavaldiniu, mat yra trys interpretacijos: jis yra Šaohao sūnus, kurie kartu valdė Vakarus įsikūrę Čangliu kalno viršūnėje (kin. 长留之山, Zhǎngliú zhīshān) (Allen ir Phillips 2012); Žušou galėjo būti ir vienas iš valdovo brolių (Yang, An ir Turner 2005); kiniškuose straipsniuose galima rasti ir nuomonių, jog jis buvo ne vienas iš brolių, bet dėdžių. Visgi dažniausiai manoma ir labiau tikėtina, jog šiuos mitinius dievus siejo tėvo ir sūnaus ryšiai. Išvaizda Kalnų ir jūrų knygoje, Užjūrio vakarų ilgumos skyriuje, užsimena apie vakaruose esančia būtybę, kuri joja ant dviejų drakonų, o...
Daugiau
Devynių dangaus karalysčių deivė
Devynių dangaus karalysčių deivė (kin. 九天玄女, Jiǔtiān Xuánnǚ) – kinų mitologijos karo, ilgaamžiškumo bei seksualumo deivė, taip pat yra svarbi dievybė daoizme, kuri padėjo Geltonajam imperatoriui Huangdi (kin. 黃帝, Huángdì) ir kitiems Kinijos imperatoriams karo mūšiuose įveikti savo priešus. Ji turėjo antgamtiškų, magiškų galių ir galėjo tapti nematoma. Taip pat ji turėjo galių kontroliuoti žvaigždes ir paversti jas kariais, kurie apsaugotų Kiniją nuo priešų. Daoizme ši deivė yra vaizduojama kaip galia, kuri leidžia „sugerti“ šviesą ir iš jos sukurti kažką naujo ar pajudėti iš vietos, pradėti darbus kurie prieš tai buvo užstrigę. Etimologija Anksčiau Devynių dangaus karalysčių deivė neturėjo dievybės titulo ir buvo tiesiog vadinama „Tamsiąja dama“ arba „Paslaptingąja dama“ (kin. 玄女, Xuánnǚ). Tačiau vėlyvosios Tangų dinastijos laikotarpiu jai buvo pridėtas „Devynių dangaus karalysčių“ (kin. 九天, Jiǔtiān) deivės titulas norint labiau pagerbti jos įtaką bei pakelti jos dievybės statusą....
Daugiau
Mogao urvai
Mogao urvai (kin. 莫高窟, Mògāo kū), dar vadinami „Tūkstančio Budų urvai“ – religinės paskirties budistų kompleksas-šventykla, paversta muziejumi, esanti 25 km į pietryčius nuo Dunhuango (kin. 炖煌, Dùnhuáng) miesto, Gansu (kin. 甘肃, Gānsù) provincijoje. Šis kompleksas taip pat įeina į buvusio Šilko kelio (kin. 丝路, sīlù) teritoriją. Urvuose aptinkami vieni iš geriausių budistinio meno pavyzdžių, kuriuos galima datuoti tūkstantį metų atgal. Pačius urvus sudaro 492 atskiros celės, kuriose galima pamatyti tiek budistinių paveikslų, tiek skulptūrų. Mogao urvai yra vieni iš trijų žymiausių budistinių objektų, esančių Kinijoje. Budistų vienuoliai ne tik gyveno šių urvų patalpose, bet ir meditavo bei ten laidodavo savo mirusiuosius. (Fan 2014, p, 1-2). 1987 m. Mogao urvai buvo įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo objektų sąrašą. (UNESCO 1987) Istorija Mogao urvų konstrukcija prasidėjo IV a. po Kr. kai Šiaurės Vei (kin. 北魏, Běi Wèi) dinastijos laikais (386-534...
Daugiau
Geltonoji upė
Geltonoji upė (kin. 黃河, Huánghé) yra laikoma senosios kinų civilizacijos lopšys, todėl ji dažnai dar yra vadinama „Motina upe“ (kin. 母親河; Mǔqīn Hé). Ši upė yra antra pagal ilgį Kinijoje (5400 km), o jos slėnis užima 750000 km2 (trečiasis pagal plotą upės slėnis Kinijoje). Huanghė išteka iš Tibeto-Činghajaus kalnyno (kin. 青藏高原, Qīng–Zàng Gāoyuán), o jos žiotys išteka į Bohaivano įlanką (kin. 渤海, Bó Hǎi). Geltonosios upės slėnis tankiai apgyvendintas. Didžiausi miestai prie upės: Landžou, Uhajus, Baotou, Kaifengas, Dzinanas. Geltonoji upė kultūroje Geltonosios upės pavadinimas kilo iš upės spalvos, kurią nudažo geltonos nuosėdos, kiniškai dar vadinamos „Geltonąja žeme“(kin. 黄土, huáng tǔ). Jos į upę atiteka iš Šaansi ir kaimyninių kalnynų. Kartais Geltonoji upė poetiškai pavadinama Džou Liu (kin.濁流, Zhuo Liu) – „Purvinąja Srove“, kadangi upė visuomet yra gelsva ir purvina. Iš to kilo vienas iš daugelio kinų posakių: „Kai Geltonoji upė bus skaidri, o jūra rami“ (kin. 河清海晏, hé (upė) qīng...
Daugiau%20(1)-130x130.jpg)
Imperatorė U Dzetian
Imperatorė U Dzetian (kin. 武则天, Wu Zetian), dar kitaip žinoma kaip U Hou, kurios pirmasis vardas buvo U Dzou (gim. 624 m.–705 m. valdymo metai 690 m.-705 m.) yra moteris kuri Tangų dinastijos (618 m.- 907 m.) metu imperiniame hareme sugebėjo pakilti is žemo rango sugulovės titulo iki Imperatoriaus sosto. Ji buvo pagarsėjusi gudrumu ir žiaurumu. Per 15 metų kuriuos U Dzetian valdė Kiniją pasiskelbusi imperatoriumi ji sugebėjo įtvirtinti Tangų valdžią ir suvienijo imperijos valdas. U Dzetian jaunystė U Dzao gimė Šansi (kin. 山西省, Shanxi) provincijoje 624 m. turtingoje Tangų dinastijos patarėjo U Šihuo (kin. šeimoje. Nuo pat mažens tėvas jaunąją U Dzao mokė skaityti ir rašyti, kas buvo neįprasta mokyti mergaičių Tangų dinastijos metu. Jaunoji U Dzao taip pat buvo gabi menininkė, rašė poeziją, mokėsi groti, taip pat buvo nepaprastai iškalbi. Būdama keturiolikos metų amžiaus, 638 m., dėl...
Daugiau
Kinų nagų apsaugos priemonės
Kinų nagų apsaugos priemonės (kin. 指甲套 zhijiatao) – tai vėlyvos Čingų (kin. 清, Qīng) dinastijos (1644-1911) mandžiūrų (kin. 滿洲族, Mǎnzhōuzú), dažniausiai moterų naudotos, nuo 3 iki 15 cm. nagą gaubiančios priemonės, saugančios nagus nuo išorės veiksnių. Jos naudotos norint nagus išlaikyti ilgus ir taip parodyti savo aukštą padėtį visuomenėje. Apsaugos dažniausiai mūvimos ant vieno, dviejų ar trijų pirštų, tačiau leista jas mūvėti ir ant visų keturių. Ant nykščio mūvima nebuvo dėl nepatogumo. Nagų apsaugos priemonės gamintos iš brangiųjų metalų, inkrustuojamos brangakmeniais, tad dėl savo puošnumo gali būti priskiriamos ir papuošalams. Istorinis kontekstas XVII a. Mingų (kin. 明, Míng) dinastijos valdymą pakeitė mandžiūrai. 1644 m. Šiaurės Rytų Kinijos Mandžiūrijos regiono tautai užėmus dabartinę sostinę Pekiną, o 1680 m. ir visą Kiniją, buvo įvestas Čingų dinastijos valdymas (Elman, 2020). Šis tęsėsi iki 1911 (arba 1912) m. Jam būdingos ekonominės ir politinės...
Daugiau
Džangdziadzie nacionalinis miško parkas
Džangdziadzie nacionalinis miško parkas (kin. 湖南张家界国家森林公园; Húnán Zhāngjiājiè Guójiā Sēnlín Gōngyuán) yra nacionalinis miškų parkas esantis Džangdziadzie (Zhangjiajie), Hunano provincijoje, Kinijoje. Nacionalinis parkas yra 4,810 hektarų dydžio ir yra įtrauktas į Vulingjuano (kin. 武陵源 Wulingyuan) sceninę vietovę. Vietovėje yra daugiau negu 3,000 siaurų smiltainio smailių ir kolonų, kurių dauguma yra virš 100 m. aukščio. Taip pat, 2004 m. Džangdziadzie parkas buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio geologinių parkų sąrašą. Tarp smiltainio smailių yra tarpekliai su baseinais, upeliais bei kriokliais; apie 40 urvų ir 2 natūraliai susidarę tiltai. Be gamtinio kraštovaizdžio, regionas taip pat įžymus tuo, kad jame yra daugybė nykstančių augalų bei gyvūnų rūšių. Istorija Senovėje Džangdziadzie buvo laikoma atokia ir nepasiekiama. Džangdziadzie istoriją galima atsekti nuo neolito amžiaus, kai ši vietovė dar buvo vadinama Dajong (kin. 大庸 Dayong) Pirmieji žmonių pėdsakai šioje vietovėje buvo užregistruoti maždaug prieš 100 000 metų. Kaip...
Daugiau
Uigūrų perauklėjimo politika
Uigūrai (维吾尔, Wéiwú’ěr) – tiurkų tauta, kilusi iš Centrinės Azijos. Uigūrai gyvena Sindziango (新疆, Xīnjiāng) autonominiame regione, šiaurės vakarų Kinijoje. Ši tauta yra viena iš 55 pripažintų Kinijos etninių mažumų, tačiau KLR vyriausybė uigūrų tautos žmones pripažįsta kaip daugiakultūrės tautos regioninę mažumą. Tautos istorija Uigūrų tautos istorija yra ginčytina tarp uigūrų nacionalistų ir Kinijos valdžios. Uigūrų istorikai uigūrus laikė pirmaisiais Sindziango gyventojais, kurių istorija labai sena. Uigūrų politikas ir istorikas Muhammad Amin Bughra (kin. 穆罕默德·伊敏, Mùhǎnmòdé Yīmǐn) savo knygoje „A history of East Turkestan“ (东突厥斯坦的历史 ; pinyin: Dōng tūjué sītǎn de lìshǐ), (1940) pabrėždamas turkiškus savo tautos aspektus, rašė, kad turkų istorija siekia 9000 metų, o istorikas Turghun Almas (吐尔贡·阿力玛斯, Tǔ ěr gòng·ā lì mǎ sī) įtraukė Tarimo mumijų atradimus, kad padarytų išvadą, jog uigūrų istorija siekia daugiau nei 6400 metų, o Pasaulinis Uigūrų Kongresas tvirtino 4000 metų istoriją Rytų Turkestane (World Uyghur Congress,...
Daugiau
