Daruma
Daruma – (jap. 達磨 daruma), dar kitaip vadinama Dharmos lėlė, yra apvali, tuščiavidurė japonų lėlė, sukurta pagal budizmo dzen sektos įkūrėją Bodhidharmą (jap. 菩提達磨 Bodaidaruma). Šios lėlės dažniausiai yra raudonos spalvos, vaizduojančios barzdotą vyriškį – Dharmą. Lėlės dizainas ir spalva gali keistis priklausomai nuo regiono ir menininko. Nors kai kurių daruma yra laikoma žaislu, šios lėlės dizainas yra turtingas simbolizmu ir labiau vertinamas kaip sėkmę nešantis talismanas. Ši lėlė simbolizuoja atkaklumą ir sėkmę, todėl daruma yra populiari dovana siekiant padrąsinti. Atsiradimo legenda Apie darumos figūrėlės atsiradimą vyrauja daug legendų, tačiau visų legendų reikšmė išlieka tokia pati. Lėlė simbolizuoja Darumą Daišį (jap. 達磨大師 Daruma Daishi) (maždaug V a.), dzen sektos įkūrėją. Legenda byloja, kad daruma buvo trečiasis princas Pietų Indijos karalystėje. Būdamas aštraus proto jis sekė Didžiojo meistro Prajnataros mokymus, kur jis intensyviai mokėsi budizmo ir toliau sekė savo mokytojo...
Daugiau
Tokugava Iejasu
Tokugava Iejasu (徳川家康 Tokugawa Ieyasu) – vienas iš pagrindinių karo politinių lyderių Japonijoje Sengoku (戦国 Sengoku) arba kariaujančių valstybių laikotarpyje. Jis buvo žymiausias Tokugavų klano lyderis, pirmasis Japonijoje Tokugavų dinastijos šiogunas bei Edo šiogunato, kitaip dar žinomo kaip Tokugavų šiogunato, įkūrėjas. Efektyviai valdė Japoniją nuo Sekigaharos mūšio iki Meidži (明治 Meiji ) atkūrimo. Tokugava Iejasu kilo iš nedidelės samurajų (侍 samurai) giminės Macudaira, kuriai priklausė dalis teritorijos Mikavos provincijoje (šiuolaikinė Aičio prefektūra). Vaikystėje jis daug kartų buvęs politiniu įkaitu kaimyninėse žemėse, kurių kunigaikščiai arba kitaip Daimio (大名 Daimyo) naudojosi Macudairos giminės silpnumu savo politinėse intrigose. Po Okehadzama mūšio, pasikeitus politinei situacijai, Iejasu sukilo prieš Imagavos giminę ir sudarė sąjungą su Oda Nobunaga. 1560-1580 metų laikotarpyje Tokugavai pavyko praplėsti savo žemes į rytus iki Surugos žemių (駿河国 Suruga no kuni) (šiuolaikinės Šidzuokos prefektūros rytinė dalis) ir sukurti pakankamai galingą kariuomenę bei pagerinti žemių ekonominį lygį. Pagrindinis jo tikslas buvo...
Daugiau
Meilės viešbučiai
Meilės viešbučiai (ラブホテル, rabu hoteru) – specializuoti viešbučiai Japonijoje, iš esmės skirti poroms, kurios nori romantiškai ir niekieno netrukdomos praleisti laiką dviese. Šie viešbučiai atsirado dėl didelės paklausos, kadangi šalyje yra 126 mln. žmonių, o Japonijos kultūroje įprasta, kad jaunuoliai iš tėvų namų išsikrausto tik po vestuvių. Taip pat jie turi labai mažai privačios erdvės, kadangi visuomet yra apsupti draugų, tėvų ir nepažįstamų žmonių. Kambarių ypatybės Meilės viešbučių kambariai neretai primena brangų vakarietišką viešbučio numerį, aprūpintą visais įmanomais patogumais. Šiose patalpose yra dvigulės lovos, dušas ir vonia dviem; užtektinai dušo želės, šampūno, kvapnių masažinių aliejų; veikiantis kondicionierius. Retkarčiais kambariuose galima rasti automatų, kuriuose galima įsigyti suaugusiesiems skirtų žaislų ar išsinuomoti kostiumą. Standartiškai kambariuose būna po du prezervatyvus ir kontraceptinių tablečių, televizorius, kuriame yra suaugusiųjų kanalų bei karaokė. Atsiradimo istorija Meilės viešbučių istorija ilga, ją galima skaičiuoti nuo pat Edo...
Daugiau
Aokigahara
Aokigahara (青木ヶ原 Aokigahara) dar žinomas, kaip Jūros miškas (樹海 Jukai). Aokigahara yra liūdniausia žymi vieta Japonijoje. Ši vieta dar yra vadinama Savižudžių mišku. Iš pradžių, miškas buvo siejamas su japonų mitologija ir tradiciškai laikomas demonų ir vaiduoklių namais. Legendos apie šią vietą japonams žinomos dar iš viduramžių, bet ir XIX a. šitame miške nepasiturinčių asmenų šeimos atveždavo vyresniojo amžiaus žmogų arba neįgalųjį, papildomą nereikalingą vaiką, kuris negalėjo būti išlaikomas dėl finansinių sunkumų, ir palikdavo juos miške likimo valiai. Japonai, kaip yra teigiama, iki šiol tiki antgamtinėmis jėgomis ir reiškiniais, kurie vyksta miške, ir tiki demonų ir vaiduoklių egzistavimu, kurie gyvena tarp Aokigaharos miško medžių. Vieta Miškas yra Fudžio Hakonės Idzu nacionalinio parko (富士箱根伊豆国立公園 Fuji-Hakone-Izu Kokuritsu Kōen) šiaurės vakarų papėdėje. Auga tarp Sajaus ((西湖 Saiko) ir Šiodžio (精進湖 Shōjiko) ežerų, kurie yra vieni iš penkių Fudžio kalno ežerų. Šis miškas susiformavo...
Daugiau
Sakė
Sakė (酒 sake) – tai alkoholinis gėrimas, pagamintas iš fermentuotų ryžių. Šis japoniškas žodis taip pat yra vartojamas, kaip bendrinis terminas, pavadinti visiems alkoholiniams gėrimams. Rafinuotai sakei, kuri yra plačiausiai vartojama Japonijoje, apibūdinti vartojamas formalus terminas seišiu (清酒 seishu). Taip pat, vartojamas terminas nihonšiu (日本酒 nihonshu), kuris reiškia japonišką alkoholinį gėrimą, tam, kad sakė būtų atskirta nuo vakarietiškų gėrimų (Nobuyuki 1983). Sakė primena baltą vyną, kartais sakoma, kad ji panaši į sausą vermutą, nes yra primena jį savo skoniu, kvapu ir išvaizda (negazuota, skaidri ir beveik be spalvos). Savo gamybos būdu sakė labiau primena alų. (Smith 2002, p. 432) Istorija Japoniško, arba iš ryžių pagaminto, alkoholio gaminimas galėjo prasidėti prieš 2500 metų, kai ryžių auginimas paplito Japonijoje. Pirmieji rašytiniai šaltiniai, rašantys apie sakės gamybą, yra atkeliavę iš VIII a. Manoma, kad pats gamybos procesas yra daug senesnis, procesas galėjo...
Daugiau
Kodžis Sudzukis
Kodžis Sudzukis (鈴木 光司 Suzuki Kōji, g. 1957 m. gegužės 13 d.) – japonų rašytojas, laikomas vienu reikšmingiausių ,,japoniškojo siaubo“ literatūros žanro kūrėjų, žinomas dėl tarptautinėje rinkoje bestseleriu tapusios ,,Skambučio“ trilogijos: ,,Skambutis“ (1991), ,,Spiralė“ (1995) ir ,,Kilpa“ (1998) (The Encyclopedia of Science Fiction, 2015). Ši ikoniška knygų trilogija buvo adaptuota didelio pasisekimo sulaukusiems filmams, serialams, kompiuteriniams žaidimams bei mangoms (Dark Horse). Biografija Kodžis Sudzukis gimė 1957-aisiais, Hamamacu mieste. Autorius studijavo prancūzų kalbą prestižiniame Keijo universitete. Baigus studijas, jis dirbo pavienius darbus, iš kurių pats svarbiausias – korepetitoriaus pareigos mokyklos būrelyje. Iš bendradarbių autorius išsiskyrė unikaliu pomėgiu linksminti mokinius kūrybingai sukurtomis siaubo istorijomis. K. Sudzukis turi pirmosios kategorijos jachtos vairininko pažymėjimą. Rašytojas pasižymi aktyvios veiklos poreikiu ir nuotykių aistra, jis taip pat yra motociklu pervažiavęs Jungtines Amerikos Valstijas nuo Ki Vesto iki Los Andželo (Harper Collins Publishers). 1990-aisiais K. Sudzukio...
Daugiau
Šiogis
Šiogis (jap. 将棋 shōgi), arba japoniškieji šachmatai – tai japoniška šachmatų versija, kuri yra žaidžiama dviejų varžovų. Žaidimo tikslas yra sugauti priešininko karalių. Istorija Pirmasis pasaulyje šachmatų variantas čaturanga (skr. चतुरङ्ग chaturanga) atsirado Indijoje. Iš ten žaidimas migravo į vakarus ir šiaurę. Šiaurinė atmaina tapo siangcis (kin. 象棋 xiàngqí) Kinijoje ir džiangis (kor. 장기 janggi) Korėjoje. Nėra aišku, kada šachmatai pasiekė Japoniją. Anksčiausias visuotinai priimtas šiogio paminėjimas yra „Naujuose užrašuose apie sarugaku“ (新猿楽記 Shin sarugaku ki) (1058 – 1064) – darbe, parašytame Fudživaros Akihiros (藤原明衡 Fujiwara Akihira). Seniausi archeologiniai įrodymai yra 16 šogio figūros, iškastos Naros prefektūroje. Tuo pačiu metu buvo rasta medinė lentelė, parašyta šeštais Tenki (天喜 tenki) epochos metais (1058), todėl manoma, kad šiogio figūros irgi iš to paties laikotarpio. Pirmieji išsamūs žaidimo aprašymai apibrėžti Liaudies kultūros žodyne Ničiūrekis (に中壢 nichūreki) (1210 – 1221). Žodyne aprašomi Didysis šiogis (大将棋 Dai shōgi), kuris buvo žaidžiamas ant 13×13...
Daugiau
Genpei karas
Genpei karas (源平合戦 genpei kassen), trukęs nuo 1180 iki 1185 m., buvo Heiano laikotarpio karinis konfliktas tarp Minamotų ir Tairų klanų, baigęsis Tairų klano pralaimėjimu ir Kamakuros šiogunato įkūrimu 1192 m. Karo pavadinimas kilęs nuo Minamotų ir Tairų klanų pavadinimų hieroglifų alternatyvaus skaitymo. Japoniškai dar žinomas Džišio Džiuei karo (治承寿永の乱 Jishō-Juei no ran) pavadinimu, nes tai to meto imperatorių valdymo erų pavadinimai. Priežastys Karas buvo kelis dešimtmečius trukusios kovos dėl įtakos imperatoriaus rūmuose tarp Tairų ir Minamotų klanų pasekmė. Per Hogeno ir Heidži sukilimus Minamotai nesėkmingai bandė iš Tairų klano atgauti valdžią, bet nepavyko. Tairų klanas pradėjo egzekucijas, kad pašalintų savo konkurentus. 1177 m. santykiai tarp Tairų klano ir imperatoriaus Go-Širakava (後白河天皇 Go-Shirikawa) tapo įtempti. Taira no Kijomoris (平 清盛 Taira no Kiyomori) įveikė buvusį imperatorių ir panaikino Insei sistemą. 1180 m. Taira no Kijomoris pasodino savo anūką Antoku (tuo metu 2...
Daugiau
Sacumos sukilimas
Sacumos sukilimas – paskutinis pilietinis karas Japonijos istorijoje. Supriešinęs Meidži restauracijos herojus. Šis karas buvo didelė grėsmė ne tik evoliucijai link demokratijos, kurios norėjo esminiai vyriausybės nariai, bet ir pačiam rėžimui. Konflikto pradžioje nebuvo aišku ar Sacumos sukilimas pavyks ar žlugs. Sėkmės atveju Japonija politiniu atžvilgiu būtų stipriai pakitusi (Keene 2002, p. 270-271). Priežastys Po Meidži restauracijos Japonijoje vyko esminės reformos, rodančios naujosios vyriausybės autoritetą ir pasitikėjimą savimi. Šios reformos ne visada buvo sutinkamos palankiai. Didelė dalis valstiečių buvo nusiteikę prieš karo prievolę, kurią vadino „kraujo mokesčiu“ ir naujus žemės mokesčius. Dažnai savo nepasitenkinimą jie išreikšdavo smurtu pasižyminčiomis demonstracijos. Vis dėl to, didžiausias nepasitenkinimas buvo pareikštas buvusių samurajų, o ne valstiečių. Veikiausiai stipriausias smūgis senajai socialinių klasių sistemai buvo samurajų klasės panaikinimas. Po Meidži restauracijos šiems neliko veiklos, net ir biurokratijoje. Vis labiau buvo tikimasi, jog samurajai patys save...
Daugiau
Himiko
Himiko (jap. 卑弥呼 Himiko) – legendinės Jamatai karalystės (jap. 邪馬台国 Yamataikoku) (dab. Japonijos) pirmoji žinoma valdovė moteris. Kai kurie šaltiniai teigia, kad ji buvo karalienė-šamanė, valdžiusi politiškai susiskaldžiusią valstybę ir žmones juos apkerėdama burtais. Vardas Tikslus karalienės vardo tarimas nėra žinomas, nes jos valdymo metais (II-III a.) Japonija dar neturėjo savo rašto sistemos. Galima variacija yra Pimiko ar Pimiku, o taip pat žinoma ir kaip Jamatohimė no Mikoto. Kadangi karalienės vardo tarimas kilęs iš kandži (kiniški ženklai, vartojami japonų rašto sistemoje) užrašymo dar iki šios sistemos reformų XX a. vid., manoma, kad tai galimas hieroglifų Himekiko trumpinys, o tai reiškia žynę, šamanę. Taip pat yra teorija, pagal kurią Himiko yra titulas, o ne vardas. Manoma, kad tai iš tiesų yra klaidingas hime-ko užrašymas, reiškiantis princesę. Tai reikštų, jog kinai iš tiesų turėjo omenyje tik Jamatai princesę ar karalienę. Dar...
Daugiau
