Kappa
Kapa (河童 kappa), dar vadinami kavataro (川太郎 kawatarō, liet. „upės berniukas“), komahiki (駒引, liet. „arklių traukėjas“) arba kavako (川子 kawako, liet. „upės vaikas“), yra jokajai, dažnai minimi japonų folklore. Pavadinimas kilęs iš žodžių upė (kawa) ir sulenkimas (wappa) arba vaikas (warabe). Šintoizme jie laikomi vandens dievybėmis. Kapa su plaukais vadinami hyōsube (ひょうすべ). Su kapomis siejama daugiau nei 80 pavadinimų, pvz.: kawappa, gawappa, kōgo, mizushi, mizuchi, enkō, kawaso, suitengu, dangame. Kartu su oni ir tengu, kapos yra žinomiausi jokajai Japonijoje. Kapos yra panašūs į suomių näkki, skandinavų näck / neck, slavų vodnik ir škotų kelpie. Visi pasakojimai apie juos ir apie pavojus, tykančius vandenyje, naudojami vaikams bauginti. Manoma, kad legendoms apie kapas įtakos turėjo milžiniškas japoniškas driežas (hanzaki), agresyvi salamandra, kuri ryja savo aukas (Akutagawa 1927, p. 3–5). Išvaizda Kapa dažniausiai piešiamas kaip padaras, dydžiu prilygstantis vaikui. Jo oda žvynuota, dažniausiai mėlynos, žalios, kartais geltonos spalvos. Kapos gyvena Japonijos upėse ir ežeruose, turi įvairių savybių, kurios padeda gyvenant tokioje aplinkoje, pvz., plėvėtas rankas ir kojas. Kartais sakoma, kad kapos...
Daugiau
Kučisake-onna
Kučisakė-onna (口裂け女 Kuchisake-onna, liet. „Moteris su perpjauta burna“) – mitologinė japonų būtybė. Legenda pasakoja, kad Kučisakė-onna yra moteris, subjaurota pavydaus vyro, sugrįžusi į mirtingųjų pasaulį kaip pagiežinga dvasia. Kučisakės-onna vardo kilmė siejama su gilia, kruvina žaizda, nusidriekusia per jos veidą į nuolatinę šypseną nuo ausies iki ausies. Pasakojama, kad moteris su perpjauta burna vaikšto Japonijos gatvėmis, dėvi chirurginę kaukę ir nešiojasi dideles žirkles. Jei kas pasitaiko Kučisakės-onna kelyje, ji sustoja ir užduoda praeiviui klausimą. Jei praeivis atsako neteisingai, jo laukia siaubingos pasekmės. Šis mitinis pasakojimas buvo plačiai naudojamas japoniškuose komiksuose manga (漫画), novelėse ir japoniškuose siaubo filmuose. Kučisakė-onna dažnai painiojama su jūrei, kuri vaizduojama su panašiais į Kučisakės-onna ilgais juodais plaukais, slepiančiais siaubingą jos šypseną. Atsiradimo istorija Originali Kučisakės-onna atsiradimo istorija atkeliavo iš Heijano laikotarpio, maždaug prieš 1200–800 metų. Legenda pasakoja apie moterį, samurajaus žmoną ar sugulovę, gyvenusią prieš...
Daugiau
Kiškis (mitologija)
Kiškis, arba Mėnulio kiškis, Mėnulio triušis, pasak Rytų Azijos folkloro, gyvena mėnulyje. Manoma, kad ši Mėnulio kiškio mitologinė interpretacija atsirado dėl pareidolijos efekto, kai žmonės mato tamsias dėmes ant mėnulio ir jas suvokia kaip gyvūną su grūstuvu. Grūstuvo paskirtis skirtingai interpretuojama Kinijoje, Korėjoje bei Japonijoje. Kinijos folklore šis kiškis vaizduojamas kaip mėnulio deivės Čangės palydovas ir grūstuvą naudoja nemirtingumo gėrimui gaminti. Japonijos bei Korėjos folklore kiškis grūstuvu trina produktus savo ryžių paplotėliams gaminti. Kinijos folkloras Anksčiausi šaltiniai, kuriuose užfiksuotas Mėnulio kiškio interpretavimas, yra „Ču dainose“ (楚辭 Chu Ci). „Ču Dainos“ yra Hanų dinastijos poemos iš kariaujančių valstybių laikotarpio (475-221 pr. Kr.). Vienoje iš poemų pasakojama, kad mėnulyje šalia varlės yra kiškis, kuris visą laiką trina žoleles Nemirtingiesiems. Ši istorija yra patvirtinama ir vėlesniuose šaltiniuose tokiuose, kaip Taiping Julano enciklopedija, priklausanti Song dinastijai (960-1279 m.). Hanų dinastijos poetai kiškį, gyvenantį...
Daugiau
Septyni laimės dievai
Septyni laimės dievai (七福神 shichifukujin) − grupė šventųjų, išrinktų iš induizmo, daoizmo, budizmo bei šintoizmo panteono, ir paverstų japonų folkloro dievybėmis. Šiandien Japonijoje jų atvaizdus galima pamatyti daug kur. Tradiciškai jie vaizduojami plaukiantys savo lobių laivu (宝船 takarabune) ir Naujųjų metų išvakarėse lankantys to nusipelniusius žmones, kad padalytų jiems laimę. Vaikams patariama sausio pirmosios vakarą pasikišti Septynių laimės dievų laivo atvaizdą po pagalve, ir jeigu tą naktį jie susapnuos gerą sapną – sėkmė lydės visus metus. Visos septynios dievybės iki jų subūrimo į vieną grupę egzistavo atskirai. Jų atsiradimo kilmė nėra aiški, tačiau dauguma tyrinėtojų nurodo Muromači laikotarpį (1392–1573 m.) arba vėlyvąjį XV a. Laikui bėgant dievybių sudėtis vis keitėsi ir tik XVII a. galutinai susiformavo šis septynetas: Ebisu, Daikoku, Bišiamonas, Bendzaiten, Hotėjus, Džiurodžinas ir Fukurokudžiu. Atsiradimas Manoma, kad pirmiausia šios septynios dievybės buvo sugrupuotos Muromači laikotarpiu ir pavadintos...
Daugiau
Funajūrei
Funajūrei (船幽霊 Funa-yūrei) − „jūros vaiduoklis“, vienas iš gausybės japoniškų vaiduoklių. Funajūrei dažnai pasirodo japoniškose siaubo istorijose. Kilmė, bruožai Funajūrei kilmė siejama su kerštingomis, jūroje mirusių žmonių sielomis. Funajūrei − paskendusių jūreivių šešėliai, likę šiame pasaulyje, kad surastų buvusius draugus ar bendražygius ir nusitemptų juos į jūros gelmę. Kaip ir daugelis kitų vaiduoklių, funajūrei dėvi baltus laidojimo drabužius. Kai kuriose Azijos šalyse balta spalva simbolizuoja mirtį. Funajūrei galima pamatyti šviečiant jaunam mėnuliui ar pilnačiai. Taip pat jie matomi itin audringos ar ūkanotos nakties metu ir, žinoma, per Obon šventę (お盆). Per ją Japonijos budistai pagerbia protėvių dvasias (Meyer 2013). Pavojus žmonėms Funajūrei visada pasirodo greitai ir netikėtai. Legenda byloja, kad susitikimas su šiais vaiduokliais jūroje yra lemtingas. Jie priartėja prie žmonių, esančių valtyse, ir prašo paskolinti samtį. Jei vaiduokliams duodamas samtis, jie semia vandenį į valtį tol, kol ši...
Daugiau
Takemikadzučis
Dievas Takemikadzučis (建御雷神/武甕槌神 Takemikadzuchi-no-kami), kitaip žinomas kaip Kašima (鹿島神 Kashima-no-kami) – tai šintoizmo mitologinė karo dievybė (神 kami), perkūno, kardo bei Kašimos maldyklos (鹿島神宮 Kashima Jingū) vyriausias dievas. Pirmasis mitologijoje užfiksuotas dievas, varžęsis sumo imtynėse. Kodžiki kronikoje (古事記 Kojiki, liet. „Senovės reikalų užrašai“) kartais rašomi kiti dievybės vardai: Takemirai Jukio (建御雷之男神 Takemirai-yukio-kami), Takefucu (建布都神 Takefutsu-no-kami), Tojofucu (豊布都神 Toyofutsu-no-kami). Japonijos kronikose Nihon Šioki (日本書紀 Nihon Shoki), dar vadinamose Nihongi (日本紀), norint apibūdinti šią dievybę, kartais naudojami skirtingi hieroglifai, Viljamo Džordžo Astono (William George Aston, 1896 m.) transkribuoti kaip Ikadzuči (武甕雷男神 Ikazuchi-no-kami). Istorija Takemikadzučis atsirado iš kraujo, užtiškusio ant kardo, kurį Izanagis naudojo nužudydamas savo sūnų, ugnies dievą Kagucučį, todėl yra manoma, kad jis yra dangiškojo kardo Ame-no-ohabario (天の尾羽張 Ame-no-Ohabari) sūnus (Ashkenazi 2003, p. 266). Kartą deivė Amaterasu, norėdama padaryti savo anūką Ninigį (瓊瓊杵尊 Ninigi-no-Mikoto), dar žinomą kaip Ame-nigiši-kuni-nigiši-amacuhiko-hiko-ho-no-Ninigi-no-mikoto, Centrinės nendrynų šalies (葦原中国...
Daugiau
Vaiduokliai (Japonija)
Vaiduokliai (Japonija) Jūrei (幽霊 Yūrei), arba japoniški vaiduokliai, – tai mirusių žmonių dvasios, kurios dėl tam tikrų priežasčių nenori arba negali peržengti ribos tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių. Jūrei labai dažnai painiojami su jokajais. To priežastis – terminų neapibrėžtumas. Mokslininkai turi skirtingas nuomones dėl jokajų ir jūrei ryšio bei atsiradimo. Japoniški vaiduokliai išsiskiria tam tikrais bruožais: balti trikampiai galvos apdangalai, kilę iš senųjų budistinių laidojimo ceremonijų; ilgi, netvarkingi, susivėlę plaukai ir kabančios rankos, dažniausiai su ilgomis rankovėmis; baltas kimono, apsuktas atvirkščiai nei mirtingųjų drabužiai; hitodamos (人魂 hitodama) – šviečiantys įvairių spalvų kamuoliai, skraidantys aplink jūrei; neturi kojų. Pagrindinės rūšys Onrio (怨霊 Onryo) – pagiežingos, kerštingos dvasios. Dažniausiai šie vaiduokliai būna moters pavidalo. Onrio tampa žiaurių katastrofų, savižudybių, išdavysčių ar nužudymų aukos. Ant jų kūnų būna ryškių, lengvai atpažįstamų žaizdų, patirtos nelaimių metu. Onrio sielos negali pereiti į kitą pasaulį,...
Daugiau
Rokurokubi
Rokurokubiai (ろくろ首 / 轆轤首 Rokuro-kubi) – vieni iš japoniškųjų jokajų. Yra dvi rokurokubių rūšys: tie, kurių kaklai išsitempia, ir tie, kurių galvos atsiskiria nuo kūno ir plaukioja aplinkui. Jie dažnai minimi japoniškose siaubo istorijose ir rašiniuose. Savo išvaizda rokurokubiai mažai kuo skiriasi nuo paprastų žmonių. Rokurokubiai, kurių kaklai išsitempia, vaizduojami su labai greitai išsitempiančiais ir vėl susitraukiančiais kaklais. Žodis rokurokubis turi kelias kilmės versijas. Viena jų pasakoja, kad puodžiaus naudojamas žiedimo ratas (rokuro) primena pabaisos ištemptą kaklą, kita – kad panaudojus skėčio išskleidimo mechanizmą jo rankena atrodo ilgesnė (rokuro), ir pan. Rokurokubiai, kurių galvos atsiskiria nuo kūno (nukekubiai) Šio tipo rokurokubiai laikomi pirmaisiais, originaliaisiais rokurokubiais. Nukekubiai yra blogi, jie puola žmones naktį ir geria jų kraują. Sakoma, kad, nukekubiams miegant, jų galvos atsiskiria nuo kūno ir skraidžioja aplinkui, o kūnas tampa jų silpnybe: jeigu kūnas pajudinamas, galva nebegali priaugti...
Daugiau
Šinigami
Šinigami (死神 Shinigami) – tai mirties dievas ar mirties dvasia, kilusi iš japonų folkloro. Tai dievai, kurie yra atsakingi už žmonių palydėjimą į pomirtinį pasaulį. Šie dievai beveik neegzistuoja japonų klasikinėje literatūroje, tad daugiau sužinoti apie jų kilmę iš senovinių šaltinių yra sudėtinga. Šinigami kaip dievas išgarsėjo ir tapo vis labiau atpažįstamas šiuolaikinės Japonijos populiariosios kultūros, meno, grožinės literatūros pagalba. Šinigami būtų galima laikyti Rytų Azijos Giltine – abi būtybės yra laikomos mirties dievais ir yra panašios savo mistiškumu, tamsia ir piktavališka prigimtimi. Nepaisant panašumų, Šinigami dažniausiai dirba porose, tuo tarpu egzistuoja tik viena Giltinė. Taip pat, skirtingai nuo Giltinės, kuri dažnai yra vaizduojama kaip deivė, numarinanti žmones, Šinigami pats neatima žmogaus gyvybės, o tik užtikrina, kad asmuo mirtų jam paskirtu metu bei palydi mirusįjį į pomirtinį pasaulį. Japonų mirties dievas yra nematomas, bet pasirodo prieš mirštančiųjų akis. Šinigami...
Daugiau
Amaterasu
Amaterasu (天照, liet. „apšviečianti dangų“) – svarbiausia dievybė japonų šintoizmo panteone – saulės ir visatos deivė, Japonijos imperatorių pirmtakė. Pirmą kartą dievybė paminėta mitologinėse istorijose, pateiktose Kodžikio (古事記 Kojiki, liet. „Senovės reikalų užrašai“) ir Nihono Šiokio knygose (日本書紀 Nihon Shoki, liet. „Japonijos kronikos“). Istorija Pagal šintoizmo pasaulio sukūrimo mitą, Amaterasu yra Idzanagio ir Idzanamės (伊弉冉尊/伊邪那美命 Izanami) dukra. Kodžikio knygoje teigiama, kad deivė atsirado iš kairiosios Idzanagio akies, pastarajam sugrįžus iš Jomi (黄泉 Yomi, liet. „pomirtinio pasaulio“) po nesėkmingo bandymo išgelbėti Idzanami, kai jis upėje atliko švarinimosi ritualą. Idzanagis Amaterasu įteikė brangenybių vėrinį magatamą (勾玉) ir teisę valdyti Takamagaharą (高天原 Takamagahara) – dangų, visų kami (神, liet. „dievas, dievai“) buveinę. Nihono Šiokio knygoje teigiama, kad Idzanami buvo gyva, kai jie abu su Idzanagiu nusprendė sukurti vyriausiąją dievybę. Amaterasu ir Susanoo Susanoo – Amaterasu brolis, audros dievas. Jam buvo skirta valdyti jūras, tačiau...
Daugiau
