Dziangši
Dziangši (僵尸 jiāngshī) – mitinė būtybė Kinijos folklore, pažodžiui išvertus reiškianti „sustingęs numirėlis“. Dar ji vadinama šokinėjančiu zombiu ar vampyru. Tai yra prisikėlęs numirėlis, šokinėjantis ištiestomis į priekį rankomis bei apsivilkęs oficialiais Čingų dinastijos laikotarpio (XVII a.-XX a.) rūbais. Įprastai naktį jis žudo gyvus padarus ir pasisavina jų gyvenimo energiją, o dieną slepiasi tamsiame urve ar karste. Kilmė Manoma, jog ši mitinė būtybė galėjo išsivystyti iš palaikų pervežimo per tūkstantį li (li – kinų atstumo matas, atitinkantis apie 500 metrų) tradicijos. Jau senovės Kinijoje vyko sparti darbuotojų migracija ir neretai į kitą sritį iškeliavę užsidirbti asmenys žūdavo toli nuo savo gimtinės. Giminaičiai, sužinoję, jog toli iškeliavęs dirbti mirė jų šeimos narys, neturėdami lėšų transportuoti kūno, įprastai pasamdydavo daoistų dvasininką, kad jis apeigų metu „reanimuotų mirusįjį ir jam parodytų kelią namo“, nes tikėta, jog palaidojus žmogų ne jo gimtojoje vietoje,...
Daugiau
10 požemio valdovų
Rytų Azijos mitologijoje 10 požemio valdovų (kin. 十王 shiwang, kor. shiwang, jp. jūo), dar vadinami požemio teisėjais – tai karaliai, vadovaujantys 10 pragaro teismų, kuriuose mirusieji baudžiami fizinėmis kančiomis, atitinkančiomis jų esant gyviems padarytas nuodėmes. Pragaras Į Kiniją pragaro (地狱 Diyu) samprata atkeliavo kartu su budizmu, o vėliau pragaro suvokimui įtakos turėjo daoizmas ir vietiniai tikėjimai. Pragaras dažniausiai vaizduojamas kaip požeminis labirintas su daugybe lygių ir kambarių. Mirusieji siunčiami į tuos kambarius atpirkti savo nuodėmių, padarytų dar esant gyviems. Kiekvienas teismas atsakingas už tam tikrą nuodėmę ir jos atpirkimo būdą. Daugelis legendų tvirtina, kad nusidėjėliai yra priversti patirti baisias kančias, kol numirs dar kartą, po to jie atgaivinami, kad iš naujo patirtų kančias. Visi žmonės po mirties patenka į pragarą, tačiau kiek laiko jie ten praleis, priklauso nuo nuodėmės sunkumo. Nuodėmės labai įvairios – nuo prastos higienos iki žmogžudystės. Kai žmogus miršta, jo siela nuvedama pas viso pragaro...
Daugiau
Dzaodziunas
Dzaodziunas (灶君 Zao Jun), dar vadinamas Virtuvės dievu, Viryklės dievu, Dzaošenu (灶神 Zao Shen), Džanglanu ir kt., yra vienas iš svarbiausių žemiškųjų dievų kinų mitologijoje ir daoizme. Daugybė šeimų visoje Kinijoje, Taivane ir Pietryčių Azijoje turi savo virtuvės dievą ir laiko jo atvaizdą, pakabintą virš savo viryklės. Yra tikima, kad Dzaodziunas globoja tas šeimas. Virtuvės dievas labai svarbus šeimos gyvenime, kadangi viryklė simbolizuoja vieningumą. Vėlyvosios Kinijos imperijos laikais vyko procesas, vadinamas „šeimos dalybos”, kurio metu du broliai, abu vedę ir turintys vaikų, galėjo nuspręsti nebegyventi kartu kaip viena šeima ir išsiskirti į dvi atskiras. Kai tai atsitikdavo, vienas iš brolių turėdavo paskirti naują virtuvės dievą, kadangi dvi šeimos negalėdavo dalintis tuo pačiu. Mitai ir legendos Kadangi Dzaodziunas yra populiarus tarp mitinių būtybių, apie jo ištakas yra daug istorijų. Populiariausia iš jų teigia, kad jo, kaip dievo, istorija prasidėjo II a....
Daugiau
Šaulys I
Šaulys I (后羿 Hòu yì, kiti pavadinimai: 仁羿 Rén yì, 夷羿 Yí yì), taip pat žinomas kaip „puikusis šaulys“, „šaulių valdovas“ — tai mitinis, vienas populiariausių Kinijos didvyrių, taikliausias šaulys. Šaulys I gyveno valdant imperatoriui Jao (堯 Yáo). Didžiausias Šaulio I žygdarbis — apsaugojo žemę nuo dešimties saulių, kurios sukėlė sausrą, badą ir taip apsaugojęs ne tik žmones, bet ir Žemę nuo negandų. Šaulio I sugebėjimai Daugelis šaltinių patvirtina, kad Šaulys I meistriškai šaudęs iš lanko. „Jo vardas keldavo susižavėjimą ir pagarbą vėlesnėms kartoms ir tapo taiklaus šaudymo iš lanko simboliu. Pasak padavimo, I galėjęs pataikyti strėle į kiekvieną skrendantį paukštį. Kalbama, kad, kai jis įtempdavo lanką ir ruošdavosi šauti, netgi Juė žmonės, kurie gyveno jūros pakrantėje ir nepažinojo lanko, vienas per kitą stengdavosi gauti jam strėlių arba taikinį“ (Ke 1989, p. 196). Jo taiklumas susijęs ir su fiziniu...
Daugiau
Kunlunas
Kunlunas (昆仑山 Kūnlún Shān) yra vienas žymiausių mitais apipintų kalnų kinų mitologijoje. Šis kalnas žinomas kaip aukščiausios dievybės buveinė Žemėje, nemirtingųjų ir kitų dievybių rojus, vienas iš dangaus ramsčių, neleidžiančių dangui nukristi ant Žemės, dangaus kopėčios, jungiančios Žemę su dangumi. Mitologinis Kunlunas nesusijęs su dabartine Centrinėje Azijoje išsidėsčiusia Kunluno kalnų virtine. Šis kalnas kinų mitologijoje yra vienas iš penkių šventųjų kalnų, saugančių nemirtingumo paslaptis. Kunlunas – centrinis ir pats svarbiausias kalnas, savo didybe ir galybe neturintis lygių (Allan, Phillips 2012, p. 36). Lokalizacija Tiksli Kunluno vieta nežinoma, nes įvairiuose šaltiniuose ji pateikiama skirtinga arba nekonkreti. „Kalnų ir jūrų knygoje“ (山海经 Shān Hǎi Jīng) aprašytos netgi dvi Kunluno vietos: vienuoliktame skyriuje rašoma, kad jis yra šiaurės rytuose, o šešioliktame – kad į pietus nuo Vakarų jūros (Yang, An, Turner 2005, p. 160). Populiariausia Kunluno lokalizacija išlieka vakaruose. Tolimuosiuose vakaruose, kur...
Daugiau
Niuva
Niuva (女媧 Nǚwā) – viena iš legendinių Kinijos valdovių, mitologinis personažas, žmonių giminės sukūrėja, pasaulio tvarkytoja. Dažnai minima kartu su broliu-vyru Fusi (伏羲 fúxī). Ji vaizduojama turinti gyvatės kūną ir žmogaus galvą (Philip 2005, p. 97). Legenda Kai Žemė atsiskyrė nuo dangaus, joje jau buvo kalnų, upių, žolės ir medžių, netgi paukščių, žvėrių, vabzdžių bei žuvų, tačiau vis dar nebuvo žmonių, todėl pasaulis buvo erdvus ir tylus. Žemėje klajojo didžioji dvasia Niuva. Savo širdyje ji jautė neapsakomą vienatvę ir suprato – kad Žemė atgytų, reikia dar kažką sukurti. Kartą ji atsisėdo ant tvenkinio kranto, paėmė saują geltono molio, suvilgė vandeniu ir žiūrėdama į savo atvaizdą nulipdė kažką panašaus į mažą mergytę. Vos tik pastatė ją ant žemės, mažoji figūrėlė atgijo, sušuko „ua ua“ ir pradėjo džiaugsmingai straksėti. Niuva buvo labai patenkinta savo kūriniu ir, tęsdama šį darbą, iš molio...
Daugiau
Paukštis Dženas
Dženas, arba Dženniao (鴆鳥 zhènniǎo, zhèn), – paukštis nuodingomis plunksnomis, kuris, manoma, senovėje gyveno dabartinės pietų Kinijos teritorijoje. Apie jį užsimenama daugelyje Kinijos mitų ir kitų raštų. Kinų rašytojas Guo Pu (郭璞 GuōPú) apibūdina Dženo išvaizdą taip: violetinis pilvas, plunksnos žaliais galais ir skaisčiai raudonas kaklas. Šie paukščiai gamino nuodus, nes lesė nuodingų gyvačių galvas. Vyriškos lyties paukštis vadintas Keliaujančia saule (迴陽 huíyáng), moteriškos lyties – In harmonija (阴氳 yīnyūn). Kitas apibūdinimas – iš Songų dinastijos laikotarpio Pijos žodyno (埤雅 Píyǎ). Rašoma, kad paukštis atrodė kaip žąsis tamsiai violetiniu kūnu ir bronziniu kaklu, kurio ilgis 7–8 cunai (kiniškas matavimo vienetas: 1 cunas = 3,33 cm). Pijos žodyne rašoma, kad Dženo kūnas yra nuodingas iki pat plunksnų galiukų. Nuodai vadinami džendu (鴆毒 zhèndú) arba tiesiog Dženo nuodais. Skystis, kuriame būdavo pamirkytos plunksnos, tapdavo nuodingas. Paukščio išmatos, kaip teigta, galėjo ištirpdyti akmenis,...
Daugiau
Dziuejuanas
Dziuejuanas arba kakuenas (kin. 玃猿 jué yuán, jap. カク猿 kakuen) – tai Kinijos Sičuano, Junanio regionų bei Japonijos mitologinis padaras. Šie mitiniai gyvūnai taip pat vadinami dziue, kaku (玃 jué, kaku), dziuefu (玃父 jué fù), dzia (猳 jiā), dziaguo/kakoku (猳國 jiā guó , kakoku), ir mahua, baka (馬化 mǎhuà, baka). Dziuejuanas yra gana panašūs į beždžiones ir garsėjo tuo, kad grobdavo ir išniekindavo moteris. Įvairių šaltinių pateikiami aprašymai Kinijos autoriaus Li Šidžen medicinos knygoje „Bencao Gagmu“ (本草綱目 Běncǎo gāngmù) dziuejuanai (šioje knygoje vadinama dziue, dziuefu) aprašomi kaip itin didelės beždžionės, turinčios tam tikras gyvenimo stadijas. Pvz.: mihou (獼猴 míhóu), kuri išgyvenusi 800 metų tampa juan (猨 yuán), tada išgyvenusi dar 500 metų pasiekia dziue stadiją, kuri gali gyventi dar 1000 metų. Taip pat „Bencao Gangmu“ knygoje rašoma, kad šie mitiniai padarai paprastai sutinkamai tik subrendę, turi tamsiai mėlynos spalvos...
Daugiau
Čangė
Čangė ( 嫦娥 Cháng’é), dar vadinama Henge (姮娥 Héng’é), yra Kinijos Mėnulio deivė. Ši dievybė siejama su drąsa, jėga ir vaisingumu. Legendos Tautosakoje pasakojama populiari legenda apie kinų Mėnulio deivę. Ši legenda Kinijoje pradėjo sklisti Kariaujančių karalysčių laikotarpiu, yra nemažai pasakojimo versijų, iš jų galima išskirti tris pagrindines. Pirmoji versija. Pasak legendos, Čangė ir jos vyras Šaulys I (后羿 Hou Yi) buvo nemirtingi ir gyveno rojuje. Vieną dieną dešimt Nefrito imperatoriaus sūnų pasivertė į dešimt saulių ir pradėjo deginti Žemę. Kilus panikai dėl didelės kaitros, Nefrito imperatorius paprašė Šaulio I pagalbos. Šis nušovė devynias saules ir paliko tik vieną gyvą sūnų kaip vieną Saulę. Imperatorius liko nepatenkintas, kad devyni iš dešimties jo sūnų mirė. Supykęs jis ištrėmė Šaulį ir jo žmoną Čangę į Žemę gyventi kaip paprastus mirtinguosius. Šaulys I, matydamas savo žmoną nelaimingą, nusprendė leistis į ilgą ir...
Daugiau
Leigongas
Leigongas (雷公 Lei gong) – tai kinų griaustinio dievas. Pasak kinų folkloro, Leigongas keliauja ieškodamas besislapstančių nusikaltėlių ir piktųjų dvasių, juos baudžia laidydamas žaibus. Išvaizda Leigongo išvaizdaapibūdinama labai įvairiai. Skirtinguose šaltiniuose jis vaizduojamas turintis slibino, beždžionės ar paukščio išvaizdą. Labiausiai paplitęs jo atvaizdas – žmogaus kūnas su žalia arba mėlyna oda, šikšnosparnio sparnais, paukščio kojomis ir snapu. Su savimi jis visada turi kirtiklį nusikaltusiems bausti, būgną ir medinį plaktuką jam mušti – šiais įrankiais jis sukelia griaustinį. Kilmės teorijos Yra skirtingų Leigongo atsiradimo istorijų. Pasak vieno pasakojimo, jis buvo tik paprastas žmogus, atradęs stebuklingą persikų medį. Paragavęs jo vaisiaus, Leigongas tapo dievu. Kita istorija pasakoja apie medžiotoją su stebuklingu šuniu, kuris turėjo devynias ausis. Kiekvieną rytą medžiotojas žinodavo, kiek žvėrių sumedžios, pagal tai, kiek tą dieną jo šuo pakeldavo ausų. Vieną dieną pabudęs pamatė, kad visos devynios šuns ausys yra stačios,...
Daugiau
