Akateko
Akateko (jap. あかてこ, akateko, liet. “raudona vaiko ranka”) yra japonų mitologinė būtybė, vaiduoklis, priskiriamas jokajų (jap. 妖怪, Yōkai) kategorijai (ARJung, 2018). Vaizdavimas Šis vaiduoklis, atrodantis kaip raudona vaiko ranka kabanti medyje, gyvena japoninės gledicijos medžiuose (jap. カワラフジ, Kawarafuji). Akateko nukrenta, kai pro juos praeina žmonės. Be to, kad joms nukrentant sukelia šiurpią staigmeną, staiga pasirodydamas kaip raudono bekūnio vaiko ranka, nėra žinoma, kad ši būtybė darytų daug žalos (ARJung, 2018). Būtybės elgsena Akateko nėra žinomi kaip kenkiantys žmonėms, tačiau jie maitinasi stipriomis žmonių emocijomis bei ypatingai jaučia baimę. Jie gali maitintis ir kitomis emocijomis, tokiomis kaip meilė, tačiau išdaigos ir staigūs išsišokimai yra mėgiami labiau. Šie padarai yra greiti, judrūs ir moka greitai pasislėpti, tačiau nusileidę ant žemės yra labai pažeidžiami – tuomet atsiranda pavojus būti sutraiškytam einančių žmonių, todėl dažniausiai lieka savo pasirinktuose medžiuose. Tikėtina, jog akateko yra...
Daugiau-130x130.jpg)
Kušinadahimė
Kušinadahimė (jap. クシナダヒメ, Kushinadahime) – kami (jap. 神, kami) dievybėms priskiriama, iš japonų šintoizmo religijos kilusi mitologinė būtybė. Pirmą kartą kaip mitologinę būtybę Kušinadahimę paminėta seniausiuose japonų istorijos bei mitologijos metraščiuose Kodžikyje ir Nihonšiokyje. Ten pat aprašomame Susanoo mite paminėta Kušinadahimė, pristatoma kaip jauniausia savo šeimos, kurią sudarė jos tėvas Ašinadzučis, motina Tenadzuči bei septynios Jamata no Oročio gyvatės nužudytos seserys, narė. Reikšmė mitologijoje Kušinadahimės istorija prasideda iš rojaus ištremtam Susanoo pasiekus upės krantą, kuriame jis išvysta tvirtai vienas į kitą įsikibusią bei raudančią trijų žmonių grupelę. Tai buvo širdgėlos apimta Kušinadahimės šeima – kiekvieną tą pačią metų dieną siautėjanti Jamata no Oroči gyvatė, nurimsta tik Ašinadzučiui bei Tenadzuči paaukojus vieną iš savo dukterų. Atėjus paskutiniosios dukros eilei, bejėgė Kušinadahimės šeima labai apsidžiaugia sulaukusi netikėtos Susanoo pagalbos bei sutinka su visomis ištremto jūrų dievo sąlygomis: jiems leidus būti paverstiems į...
Daugiau
Mikaribaba
Mikaribaba (jap. 箕借り婆, mikaribaba) – jokajams (jap. 妖怪, yōkai) priskiriama Japonijos mitologinė būtybė. Pati Mikaribaba yra kilusi iš Kanto regiono (jap. 関東地方, kantō-chihō), o atrodo kaip vienaakė senė, dėvinti aptriušusią seną šiaudinę skrybėlę bei paltą. Burnoje ji taip pat nešioja liepsnojantį fakelą (ICHACHA). Pavadinimo kilmė Nors ženklai (jap. 漢字, kanji) kurie yra naudojami užrašant Mikaribabos vardą pažodžiui reiškia: „vėtykles besiskolinanti senė“, šis pavadinimas galimai buvo su laiku tiesiog pritemptas. Pats Mikaribabos vardas egzistavo daug anksčiau ir turėjo kitą, religinę, su pasninku arba išsivalymo ritualu susijusią reikšmę (Yokai.com). Elgesys Mikaribaba yra viena iš kelių jokajų, bendradarbiaujančių su kitais jokajais. Ji dažnai pastebima kartu su kitu vienaakiu jokajumi – Hitocume kodzo. Žiemą juodu kartu lanko žmonių namus, kad pasisavintų jų apsiaustus, pintines bei jų pačių akis (Cyclowiki). Taipogi, belankydami žmonių namus, jie į knygelę surašinėja šeimų pavardes, o po kelių savaičių, šią knygelę...
Daugiau
Ūdra (mitologija)
Ūdra (jap. 獺, Kawauso) – tai japonų mitologinė būtybė, jokajus (jap. 妖怪, Yokai), kuri pasižymi magiškomis galiomis ir gebėjimu keisti formą. Ūdra yra artima kito garsaus jokajaus – Kappa (jap. 河童, Kappa) giminaitė, tad yra priskiriama vandens jokajų kategorijai. Išvaizda Ūdra – tai pūkuotas, mielas ir žaismingas, vieno metro dydžio jūrinis žinduolis. Japonų mitologijoje, už šio žaismingo ir nekalto veidelio slepiasi visiškai į gyvūną nepanaši būtybė. Labiausiai mėgstamos ūdrų maskuotės yra jauno elgetaujančio vaiko su šiaudine skrybėle arba patrauklaus ir dailaus žmogaus formos. Elgsena ir galios Ši mitologinė būtybė yra gerai žinoma dėl savo gudrybių, apgaulių ir išdykavimų, tačiau yra retai kada pavojinga. Ūdrų mėgstamiausias užsiėmimas yra išdykauti su žmonėmis, ypač mėgdžioti jų garsus ir žodžius. Jie mėgsta šaukti žmonių vardus ar atsitiktinius žodžius gatvėje vaikštantiems nepažįstamiems žmonėms ir stebėti jų sutrikusias ir išsigandusias reakcijas. Tai pat, jie išdykauja...
Daugiau
Kagucučis
Kagucučis (jap. 迦具土, Kagutsuchi-no-kami ) šintoizmo mitologijoje yra ugnikalnių ir ugnies dievas, kuris buvo vienas iš pirmapradžių Idzanagio (jap. 伊邪那岐, Izanagi) ir Idzanami (jap. 伊弉冉, Izanami) atžalų. Taip pat jis dar dažnai vadinamas Homusubi (jap. 火産霊, Homusubi-no-kami). Kilmė Kai gimė Kagucučis, jo ugninga esencija sudegino jo motiną Idzanami, supykęs ir keršto trokštantis tėvas Idzanagis nukirto Kagucučio galvą ir supjaustė jį į aštuonias dalis bei išmėtė jas po Japoniją. Iš jo pasipylusio kraujo bei supjaustytų kūno dalių, gimė po aštuonis kami (jap. 神, Kami, liet. dievas). Manoma, kad iš supjaustytų aštuonių kūno dalių atsirado aštuoni ugnikalniai, kuriuose gyvena kami. (Roberts, 2010) Kagucučio simbolika Svarbiausias Kagucučio vaidmuo ir simbolika japonų mitologijoje yra kaip ugnies dievas. Gaisrai Japoniją kamuoja tūkstantmečius ir ne tik todėl, kad Japonija yra miškais apaugusi šalis. Vienas iš pagrindinių veiksnių, suformavusių visą Japonijos kultūrą, gyvenimo būdą, architektūrą ir mentalitetą, yra šalies polinkis...
Daugiau
Osakabe-himė
Osakabe-himė (jap. 長壁姫, osakabe hime) – yra jokajų (jap. 妖怪, yōkai) kategorijai priskiriama mitologinė būtybė, kuri gyvena slaptose Baltojo garnio pilies (jap. 姫路城, himejijyō) vietose. Kai UNESCO 1993 m. įtraukė Baltojo garnio pilį į paveldo sąrašą, tai padarė šią pilį galbūt vienintele pasaulinio paveldo vieta, kurioje gyvena jokajus (Toriyama, 2017). Išvaizda Dažniausiai Osakabe-himė yra aprašoma kaip sena moteris arba jauna mergina, dėvinti dvylikos sluoksnių kimono (jap. 十二単, jūnihitoe) – japonų tradicinį drabužį. Kilmės teorijos Egzistuoja kelios šios mitologinės būtybės kilmės teorijos, tačiau nei viena iš jų yra patvirtinta kaip tikroji. Viena teorija yra tokia, kad Osakabe-himė yra sena devynuodegė lapė kitaip žinoma kaip kicune (jap. 狐, kitsune), kuri atrodo kaip jokajus. Dar manoma, kad ji yra gyvatės dvasia arba imperatoriaus Fušimi (jap. 伏見天皇, fushimi-tennō) mėgstamiausios kurtizanės šmėkla. Viena iš labiausiai paplitusių teorijų yra tokia, kad Osakabegami – kalno ant...
Daugiau-130x130.png)
Curara-Onna
Curara-onna (jap. つらら女, liet. „varveklių moteris“) – viena iš Japonijos mitologinių būtybių jokajų (jap. 妖怪, yokai). Ši būtybė, priklausomai nuo to iš kokio regiono yra atsiradusi jos istorija ir to regiono dialekto, gali būti vadinama dar dvejais būdais. Gifu prefektūroje (jap. 岐阜県, Gifu-ken) ji yra vadinama Varveklių žmona (jap. シガマ女房, Shigama-nyobo), o Aomorio prefektūroje (jap. 青森県, Aomori-ken) – varveklių dukra (jap. カネコリ娘, Kanekori-musume) (Hyakumonogatari, 2013). Atsiradimo legenda Curara-onna dažniausiai yra labai graži moteris, kuri atsiranda žiemos metu iš vienišų vyrų vienatvės. Vyrui žvelgiant į sustingusį varveklį ir mąstant apie vienišumą ir liūdesį, iš to varveklio gali atsirasti curara-onna. Ši būtybė įgauna paprastos, bet labai gražios moters pavidalą ir nors yra atsiradusi iš šalčio, dažniausiai yra mylinti ir gera. Kadangi ši būtybė, taip pat kaip ir Juki-onna (jap. 雪女 Yuki-onna, liet. „sniego moteris“), yra sniego stichijos jokajus ir istorijose pasibaigus žiemai išnyksta, būna dažnai maišomos tarpusavyje....
Daugiau
Krokodilas (japonų mitologija)
Krokodilai arba vani (jap. 和邇, wani) yra jūrų pabaisos, kurios gyvena giliuose vandens telkiniuose. Jos turi ilgus gyvatiškus kūnus, pelekus ir gali kvėpuoti tiek po vandeniu, tiek oru. Vani taip pat gali keisti savo formą į žmogaus. Kilmė Žodis „Vani“ yra paminėtas pirmuose rašytiniuose japonų mituose – Kodžikyje (jap. 古事記) ir Nihonšiokyje (jap. 日本書紀). Vėliau jis buvo parašytas rašmeniu (鰐), o terminu „Vani“ buvo pradėti vadinti rykliai ir kitos jūrų pabaisos, su kuriais žvejai galėdavo susidurti jūroje. Kadangi jūra buvo pavojinga ir paslaptinga vieta, jūreiviai galėjo manyti, kad rykliai – galingos legendų gyvatės. Laikui einant žodžio reikšmė išsiplėtė ir apėmė dar krokodilus. Šiais laikais šis žodis reiškia krokodilas, ir retai vartojamas jūrų drakonams apibūdinti. Yra diskutuojama, ar „Vani“ kilo Japonijoje, ar buvo importuota iš kitų kultūrų. Aston (1972, p. 61, 3 pastaba) mano, kad pats žodis vani yra kilęs ne iš...
Daugiau
Takeminakata
Takeminakata (jap. タケミナカ, Takeminakata), taip pat žinomas kaip Minakatatomis arba Takeminakatatomis yra viena iš daugelio dievybių (jap. 神, kami) japonų mitologijoje. Ši dievybė taip pat yra vadinama „Suvos dievu“ (jap. 諏訪明神, Suwa Myōjin), arba „Didžiuoju Suvos dievu“ (jap. 諏訪大明神, Suwa Daimyōjin), nes yra garbinama didžiojoje Suvos maldykloje (jap. 諏訪大社, Suwa-taisha), kuri yra Nagano prefektūroje. Istoriškai Takeminakata yra garbinamas kaip vėjo, vandens ir žemės ūkio dievas, bet taip pat ir kaip medžioklės ir karo dievas. Takeminakata taip pat buvo laikytas kaip kadaise maldyklose tarnavusių šventikų protėvis. Ryškiausias ir geriausiai žinomas klanas, kuris save laikė Takeminakata palikuonimis yra Suvos klanas (jap. 諏訪氏, Suwa-shi) Istorija ir kilmė Žodžio „Takeminakata“ tiksli etimologija yra nežinoma, tačiau yra bandymų šį žodį iššifruoti. Mokslininkas ir filosofas Motooris Norinaga (jap. 本居宣長, Mootori Norinaga) gyvenęs Edo laikotarpiu, Takeminakata dievybės vardą suskirstė dalimis: take (建) ir mi (御) priskyrė pagarbiam kreipiniui, o kata (方)...
Daugiau
Šuo žmogaus veidu
Šuo žmogaus veidu, arba Džinmenkenas (jap. 人面犬, Jinmenken, Jinmen inu) – tai japonų mitologinė būtybė, atsiradusi Edo laikotarpiu (1603-1868). Ši būtybė pasižymi tuo, kad turi šuns kūną ir žmogaus galvą bei moka kalbėti. Šuo žmogaus veidu prilyginamas blogam ženklui ir pripažįstamas kaltu dėl visokiausiu atsitikimų ir nelaimių. Elgsena Pasak legendos, šuo žmogaus veidu pasirodo tik naktimis ir klajoja po miestą arba tūno tamsiuose skersgatviuose. Sutikusi žmogų, pirmiausia būtybė pavargusiu balsu lieps palikti jį ramybėje. Nors jis nekelia jokio pavojaus, tačiau mėgsta krėsti išdaigas, yra įžūlus, bei nepripažįsta žmogiško bendravimo. Bandant užmegzti bet kokį ryšį, ši būtybė tik įžeis ar pasakys kažką negražaus žmogui ir galiausiai pabėgs. Bėgti gali labai greitai, netgi greičiau už važiuojantį automobilį. Ankstyvieji apsireiškimai Edo periodu apie šunį žmogaus galva buvo žinoma tik tiek, kad šį paslaptingą sutvėrimą vietiniai išvysdavo beveik kiekvieną naktį, todėl išaugo noras...
Daugiau
