Juzu
Kvapusis citrinmedis, arba juzu (柚子 yuzu), – citrusinių šeimos medis, paplitęs Rytų Azijoje. Iš pradžių juzu augo Kinijoje, o apie VIII a. paplito Korėjoje ir Japonijoje (Lan-Phi et al. 2009). Būtent su Japonija jis šiandien labiausiai asocijuojamas. Šio medžio vaisiai primena auksinius geltonus mandarinus, kurių žievė – grublėta ir malonaus kvapo. Tokie citrinmedžiai yra prisitaikę augti aukštikalnėse ir iš visų citrusinių medžių rūšių yra atspariausi šalčiui (McNamee 2022). Kinijoje juzu buvo naudojami tradicinėje medicinoje. Nors vieni šie vaisiai dažniausiai nevalgomi, Pietų Korėjoje ir Japonijoje jau ilgą laiką yra naudojami įvairiems patiekalams, gėrimams bei užkandžiams. Dėl sudėtyje esančių vitamino C antioksidacinių savybių (Leroma 2023) ir malonaus kvapo taip pat šie vaisiai naudojami kosmetikoje, kvepalų gamyboje, aromaterapijoje. Juzu natūraliai atsirado iš dviejų skirtingų citrusinių šeimos medžių rūšių. Šis medis paprastai užauga 3–4 metrus, tačiau gali pasiekti ir 5 metrų aukštį. Vasaros pradžioje...
Daugiau
Riūkiū etninė grupė
Riūkiečiai (jap. 琉球民族 Ryūkyū minzoku) – etninė Japonijos grupė, gyvenanti Riūkiū salyne (jap. 琉球列島 Ryūkyū-rettō), besidriekiančiame tarp Kiūšiū salos (jap. 九州 Kyūshū) (Japonija) ir Taivano. Didžiausia salyno sala – Okinava (jap. 沖縄島 Okinawa-jima). Salynas priklauso Japonijos Okinavos (jap. 沖縄県 Okinawa-ken) ir Kagošimos (jap. 鹿児島県 Kagoshima-ken) prefektūroms. Salyno gyventojų skaičius siekia apie 1,5 mln. (Visuotinė lietuvių enciklopedija, n. d.). Istorinis kontekstas Maždaug iki X a. salyno gyventojai vertėsi medžiokle ir gamtos gėrybių rinkimu (Accessible Travel Okinawa, n. d.). Nuo X a. pradėjo formuotis atskiros gentys, paremtos etniniais ir šeiminiais ryšiais, kurios XIV a. pradžioje suskilo į tris karalystes: šiaurinę Hokudzano karalystę (kunigamių kalba 北山 Fukuuzan), centrinę Čiūdzano karalystę (jap. 中山 Chūzan) ir pietinę Nandzano karalystę (jap. 南山 Nanzan). Trijų karalysčių karai dėl dominavimo tęsėsi iki Čiūdzano karalystės pergalės 1429 m., tada buvo įkurta Riūkiū karalystė (jap. 琉球国 Ryūkyū-koku) (Travel Japan,...
Daugiau
Okada Izo
Okada Izo (jap. 岡田以蔵 Okada Izō) – vienas iš keturių garsiųjų Japonijos samurajų-žudikų (jap. 幕末四大人斬り Bakumatsu Shidai Hitokiri), gyvenusių Bakumatsu laikotarpiu (Edo periodo (1603–1867 m.) pabaigoje) (Hillsborough 2017). Gimė 1838 m. Ivamuros (jap. 岩村藩 Iwamura) miestelyje, dabartinėje Kočio prefektūroje (jap. 高知県 Kōchi-ken), mirė 1865 m. kovo 11 d. Edo periodu samurajai dažnai keisdavo savo vardus, todėl Okada Izo nebuvo jo tikrasis vardas. Samurajaus vardas (jap. 諱 imina) buvo Jošifuru (jap. 宜振 Yoshifuru). Ankstyvasis gyvenimas Prieš tapdamas Takečio Hanpeitos (dar žinomo kaip Takečis Dzuidzanas; jap. 武市瑞山 Takechi Hanpeita) mokiniu, Okada treniruodavosi su savo paties iš ąžuolo pasigamintu kardu (ne iš bambuko, kaip buvo įprasta). Okada Izo mosikuodavo juo nuo ryto iki vakaro taip intensyviai, kad po užsiėmimų skaudėdavo visą kūną (Hillsborough 2017). 1854 m. jis tapo Takečio Hanpeitos mokiniu, o 1860 m. kartu su mokytoju keliavo per Čiūgoku (jap. 中国地方...
Daugiau
Sokušinbutsu
Sokušinbutsu (jap. 即身仏 Sokushinbutsu) – tai Japonijoje IX a. susikūrusios šingono (jap. 真言宗 Shingon-shū) budistų sektos vienuolių mumijos, kurių pavadinimas sokušinbutsu, tiesiogiai išvertus, reiškia „Buda savame kūne“. Yra manoma, kad šie vienuoliai yra pasiekę nušvitimą, o jų sielos vis dar reziduoja kūne, todėl jie nėra mirę ir gali atsakyti į žmonių maldas (Clements, 2016; Pedretti, 2021). Jie laikomi šventaisiais ir jų kūnai, aprengti tradiciniais budistų apdarais, saugomi budistų šventyklose (Fujita et al. 2021). Jų perrengimo ceremonija kujo (jap. 開眼供養 kuyō) vykdoma kas 6–12 metų (Michiaki, 2022). Japonijos mumijų ypatumas Rytų Azijoje mirusių žmonių mumifikacija nebuvo dažnas reiškinys, tačiau, pavyzdžiui, Kinijoje, Jangdzės upės slėnyje, archeologai rado Hanų dinastijos mumijų, kurios, manoma, buvo apdorotos įvairiomis cheminėmis medžiagomis tam, kad kūnas būtų išsaugotas po mirties (Fujita et al., 2021). Taigi pomirtinės mumifikacijos atvejų buvo, tačiau Japonijoje šingono budizmo vienuoliai atlikdavo asketizmo praktikas, kurios leisdavo jų kūnams pradėti savimumifikacijos...
Daugiau
hide (Hideto Macumoto)
hide (Hideto Macumoto) hide (rašoma mažąja raide, tikrasis vardas Hideto Macumoto (jap. 松本 秀人, Matsumoto Hideto)) buvo vienas žymiausių bei įtakingiausių Japonijos roko muzikantų, grupės „X Japan“ narys, kuris taip pat laikomas visual kei (jap. ヴィジュアル系, vijuaru kei) subkultūros pradininku. Ankstyvasis gyvenimas hide gimė 1964 m. gruodžio 13 d. Jokosukoje (jap. 横須賀市, Yokosuka-shi), Kanagavos prefektūroje (jap. 神奈川県, Kanagawa-ken). Vaikystėje mokėsi anglų kalbos bei kendo (jap. 剣道, kendō), neilgam išvyko į JAV su apgyvendinimo vietinėje šeimoje (angl. homestay) programa. Su roko muzika pirmą kartą susipažino būdamas 15-os metų, išgirdęs amerikiečių grupę „KISS“. Nuo tol ėmė klausytis tokių atlikėjų kaip „AC/DC“, „Iron Maiden“ ir kitų. Neužilgo iš močiutės gavo dovanų Gibson Les Paul gitarą – tokią pat, kaip hide gerbiamo „KISS“ nario Ace Frehley. Būdamas gimnazistas dažnai apsilankydavo Dobuitos gatvėje (jap. どぶ板通り, Dobuita dōri) ieškodamas narių savo būsimai metalo grupei. Netoli Jokosukos yra amerikiečių...
Daugiau
Vakašiu
Vakašiu Terminas vakašiu (jap. 若衆 wakashū) yra kilęs Japonijos Edo laikotarpiu (jap. 江戸時代 Edo jidai) (1603–1868 m.). Tai – jauni vyrai, kurie yra pasiekę lytinę brandą, bet nėra visiškai suaugę, todėl gali lytiškai santykiauti tiek su moterimis, tiek su vyrais. Tradicinėje japonų visuomenėje vakašiu dažnai vadinami trečiąja lytimi (Isaka 2016). Vakašiu termino kilmė Vakašiu terminas gali būti atėjęs iš Edo laikotarpio, tačiau vakašiu ištakų galima rasti daug ankstesnėje Japonijos istorijoje. Heiano laikotarpiu (jap. 平安時代 Heian jidai) (794–1192 m.) Japonijos kultūros sektorius klestėjo; veikė daugybė teatrų, buvo rodomi spektakliai ir kitos kultūrinės raiškos formos. Šiuose spektakliuose pagrindinius vaidmenis labai mėgo vaidinti berniukai, ypač tam tikruose šokiuose, pavyzdžiui, čigo enene (jap. 稚児延年 chigo nobenen). Ilgainiui berniukai buvo atrenkami pagal išvaizdą, todėl prieš minią šokdavo tik patys gražiausi berniukai. Ši praktika suformavo jaunų vyrų grožio standartus. Taigi, terminas vakašiu nebuvo staigus geidulingų gyventojų išradimas, o...
DaugiauFejerverkai Japonijoje
Fejerverkai – tai dekoratyvinės spalvotos ugnys, gaunamos specialiomis raketomis iššovus į orą arba uždegus raketas ant įvairių formų karkasų pirotechninių užtaisų. Dažniausiai naudojami per įvairias šventes ar iškilmes, tačiau kartais ir kitomis progomis. Fejerverkų atsiradimo istorija Fejerverkai, ar tiksliau, parakas, manoma, kad buvo atrastas maždaug prieš du tūkstančius metų Kinijoje. Tikima, kad kinų virėjas atsitiktinai sumaišė tris įprastus virtuvės ingredientus: kalio salietrą (KNO3), sierą ir anglis (Russell, M. S. 2000, p. 2). Šis mišinys buvo pakaitintas virš ugnies, kol išgaravo vanduo ir tapo juodais nelygiais milteliais, jie sudegė su garsiu sprogimu. Šis atsitiktinis mišinys vėliau tapo žinomas kaip parakas. Kinai paraką pavadino ,,huo yao“, arba ,,Ugnies chemikalu“, ir plėtojo jį toliau. Po kurio laiko paraką pradėjo naudoti per vestuves ar religinius ritualus, kadangi buvo manyta, jog fejerverkų sprogimo garsas pakankamai garsus, kad nubaidytų piktąsias dvasias. Neišvengiama buvo ir tai,...
Daugiau
Hirojukis Savano
Hirojukis Savano (jap. 澤野 弘之, Sawano Hiroyuki) – japonų muzikantas ir kompozitorius, geriausiai žinomas dėl savo kompozicijų, naudojamų įvairiose TV dramose, animė ir filmuose. Savano gimė 1980 m. rugsėjo 12 d. Tokijuje. Ankstyvasis gyvenimas Nuo pradinių klasių Hirojukis Savano grojo pianinu, o būdamas 17 metų mokėsi kompozicijos, aranžuotės, orkestravimo ir grojimo fortepijonu pas Nobučiką Tsuboi (jap. 坪井信親, Tsuboi Nobuchika). Interviu su gerai žinoma Amerikos kompanija „Crunchyroll“, užsiimančia animė bei dramų platinimu, leidyba, gamyba ir licencijavimu, Savano pasakojo, kad vaikystėje jį sužavėjo Čagės ir Askos (jap. チャゲ&飛鳥, Chage & Aska) muzika, o vėliau – Tetsujos Komuro (jap. 小室哲哉, Komuro Tetsuya), todėl Hirojukis nusprendė tapti muzikantu bei kompozitoriumi. Mokydamasis vidurinėje mokykloje, susidomėjo Riuičio Sakamoto (jap. 坂本龍一, Sakamoto Ryu’ichi) ir Džo Hisaišio (jap. 久石譲, Hisaishi Joe) kūriniais, jie paskatino domėtis vaizdinės muzikos pasauliu ir orientuotis į instrumentinės muzikos kūrimą (Crunchyroll, 2021). Vaikystėje...
Daugiau
Džiubokko
Džiubokko (jap. 樹木子, Jubokko) – tai medžio pavidalo japonų mitologinė būtybė, kuri prieš tapdama jokajumi (jap. 妖怪, Yōkai) buvo paprastu medžiu. Ši mitologinė būtybė yra sutinkama karų bei mūšių vietose, taip pat ir vietose, kuriose esą įvykę masinės mirtys. Šių būtybių mitybą sudaro kraujas. Džiubokko išvaizda ir elgesys Džiubokko galima sutikti vietose, kuriose esą mirę begalės žmonių, kur žemė „permirkusi“ krauju. Iš pirmo žvilgsnio, šios mitinės būtybės, kaip ir kita Japonijos mitologinė būtybė – kodama (jap. 木霊, 木魂, 木魅, Kodama), niekuo nesiskiria nuo paprastų medžių. Tik gerai įsižiūrėjus, galima pastebėti šio „medžio“ keistai atrodančias „šakas“ ar aplink jį po žeme tūnančius kalnus mirusiųjų griaučių. Tai iš tolo pastebi retas netoli šių būtybių užklydęs asmuo. Tačiau, priėjus arčiau, net jei pavyksta pastebėti šiuos bruožus, pabėgti jau yra per vėlu, kadangi džiubokko puola iš karto, vos tik patekus į jų pasiekiamumo zoną. Džiubokko aukas pagriebia...
Daugiau
Undinė (japonų mitologija)
Ningjo (jap. 人魚, Ningyo) japonų folklore yra undinė, jokajus (jap. 妖怪, Yokai). Manoma, jog žmogus, suvalgęs gardų undinės kūną, tampa nemirtingas, dėl to undinė yra populiarus liaudies pasakų elementas. Išvaizda Vakaruose undinės vaizduojamos kaip patrauklios būtybės, kurios dainuodamos kerinčią melodiją jūreivius vilioja šokti į jūrą ir mirti, tačiau tradicinė japonų undinė yra bauginantis žvėris su tyliu balsu. Japonų mitologijoje undinė neturi lyties, tai yra padaras su moters galva ir žuvies kūnu. Undinės paminėtos ankstyviausios rašytinės Japonijos istorijoje. Pirmieji paminėjimai užfiksuoti Nihon Shoki – vienoje iš seniausių klasikinės Japonijos istorijos knygų. Upėje sugautas padaras nebuvo nei žuvis, nei žmogus (Nihon Shoki, 619). Šie padarai yra panašūs į deformuotas žuvis su ilgais pirštais ir nagais, smulkiais dantimis. Jų dydis labai skirtingas: vienos undinės yra tokio dydžio kaip žmogaus kūdikis, kitų dydis – tarsi didžiųjų banginių. Istorija Viena žymiausių istorijų apie Japonijos folklore paminėtas undines yra Jao Bikuni (jap. 八百比, Yao Bikuni)....
Daugiau
