Ikirio
Ikirio (生霊 ikiryō, liet. „gyvas vaiduoklis“) – Japonijos mitologijoje žinoma kaip šmėkla, kuri laikinai palieką gyvo žmogaus kūną ir vaidenasi, persekioja kitus. Tai – gyvos dvasios, kurios supykdytos gali prakeikti. Kartais šis jokajus (妖怪 yōkai) įgauna žmogišką formą, o kartais vaizduojamas permatomas kaip vaiduoklis. Tikima, kad jei laikoma pagieža, supykusio žmogaus siela palieka kūną ir pradeda vaidentis savo pasirinktai aukai, siekiant ją prakeikti, sužeisti ar net apsėsti. Tačiau pats kūno šeimininkas nesuvokia, kad jo siela kelia sumaištį kitiems. Teigiama, jog žmogaus siela dažnai palieka kūną esant klinikinės mirties būsenoje, patiriant emocinius sukrėtimus, įniršį. Klasikiniame japonų literatūros kūrinyje „Sakmė apie princą Gendži“ (源氏物語 Genji Monogatari) minima viena žymiausių ikirio apraiškų. Rašoma, jog pavydžios Gendži mylimosios Rokudžio siela palieka kūną, kad galėtų vaidentis ir kankinti savo konkurentes, pačiai Rokudžio to nežinant. Rokudžio šmėkla apsėda princo Gendži nėščią žmoną Aoi–no Ue (葵の上 Aoi–no Ue), kurią...
Daugiau
Nuppeppo
Nuppeppo (jap. ぬっぺっぽう) – labai neįprastas bei šiurpus jokajus (妖怪 yōkai) Japonijos folklore, pasirodęs japoniškoje literatūroje nuo XVIII a. Kartais tapatinamas su antgamtiniu „mėsos gniužulu“. Vardas „Nuppeppo“ yra kilęs nuo žargono nupperi (ぬっぺり), kuris seniau apibūdindavo moterį, kuri naudojo per daug makiažo. Tai apibūdina būtybės nutįsusią odą, kuri yra panaši į nutįsusį veidą po makiažu. Apibūdinimas Dažnai apibūdinamas kaip belytė būtybė, ne aukštesnė nei metras su puse, o veidas bei kitos kūno dalys padengti nutįsusia oda ir riebalais. Kas tikrai bjauru, tai Nuppeppo kvapas: sakoma, kad jis baisesnis už pūvančios mėsos kvapą. Kai kurie tiki, kad Nuppeppo ir yra pūvantis kūnas. Pasak legendos, mitinis „gniužulas“ yra pasyvus bei malonus, kuris nekenksmingai klaidžioja po apleistus kapus, šventyklas ir kaimus, dažniausiai pasirodo naktį. Jis nedaro žalos žmonėms, tačiau jo neįprasta išvaizda bei nemalonus kvapas gali sukelti šoką. Dažniausiai jie klaidžioja vieni, tačiau kartais...
Daugiau
Teke teke
Teke teke (jap. テケテケ)－ tai baisi japonų moderniųjų sakmių būtybė, priklausanti jokajų (妖怪 yōkai) kategorijai, kurios kūnas buvo padalintas per pusę. Tai nutiko vieną dieną šiai būnant su draugais traukinių stotyje. Draugai, žinodami, jog mergina labai baikšti, norėdami pajuokauti sugalvojo uždėti šiai ant peties cikadą, tačiau nelaimei, mergina šios išsigandusi, šoko po greituoju traukiniu šinkansenu (新幹線 shinkansen) ir jos kūnas buvo padalintas pusiau. Pervažiuota traukinio, ji ilgai kankinosi, kol numirė ir dabar jos vaiduoklio viršutinioji kūno pusė, naudodamasi krumpliais, klajoja po Japoniją, dažniausiai po traukinių stotis. Kita istorija yra apie merginą vardu Kašima Reiko (鹿島礼子 Kashima Reiko), kuri gyveno Japonijoje, Hokaido saloje. Vieną naktį ši buvo užpulta vyrų grupės. Vyrai ją stipriai sumušė, baisiai kankino, kol galiausiai paliko numirti. Kašima bandė kviestis pagalbos, tačiau niekas jos negirdėjo. Mergina dar bandė visokiais būdais ieškoti pagalbos, nušliaužė iki geležinkelio bėgių, tačiau juos pasiekus,...
Daugiau
Širime
Širime (尻目 shirime) – japonų folklore randama būtybė, jokajus (妖怪 yōkai). Jo pavadinimas susideda iš dviejų rašto ženklų – 尻 (shiri, liet. „išeinamoji anga“) ir 目(me, liet. „akis“). Pats terminas dar gali reikšti paniekinantį žvilgsnį į žmogų. Širime taip pat turi alternatyvų vardą – nuppori-bōzu. Senais laikais buvo sakoma, kad šį jokajų galima rasti Kioto gatvėse. Legenda pasakoja, kad vėlų vakarą Kioto gatvėmis besivaikščiojantis samurajus buvo užkalbintas vyro, apsirengusiu kimono. Vyras paklausė, ar samurajus sutiktų jam skirti šiek tiek laiko. Samurajus jau buvo beišsitraukiąs kardą ir užsipuolė vyrą. Tačiau, vyras staigiai nusirengė savo kimono, pasilenkė ir atvėrė savo išeinamają angą, kurioje buvo matyti šviečianti didelė akis. Samurajus išsigandęs puolė bėgti kuo toliau nuo paslaptingojo padaro. Širime gali savo auką nustebinti net du kartus. Pirma, širime neturi veido (laikinai moka sukelti iliuzija, kad veidą turi), todėl auka nustemba tai supratusi....
Daugiau
Kudanas
Kudanas – (jap. 件 kudan) – tai japonų mitologinė būtybė, priklausanti jokajų (妖怪 yōkai) kategorijai. Kudanas XIX a. pirmoje pusėje tapo plačiai žinoma visoje Japonijoje mitologine būtybe. Kudaną reiškiantis rašmuo susideda iš dviejų elementų: 人 („Žmogus“) ir 牛 („Jautis“). Taigi, rašmuo interpretuojamas kaip „jautis su žmogaus galva“. Kudano legendos aptinkamos vakarinės Japonijos folklore. Tarp Meidži ir ankstyvojo Šiovos laikotarpių, ši legenda visiškai išnyko. Manoma, kad Kudano figūra susiformavo iš ūkininkų tikėjimo dievu su jaučio galva. Pagal pasakojimą, ši dievybė saugojo nuo nelaimių, nuo nesėkmių ir žadėjo turtingą derlių (Kimura 2005). Taip pat Japonijoje egzistuoja šimtmečių senumo įsitikinimas, kad vyksta reta žmonių ir karvių hibridizacija. Kudanai, t.y. jaučiai su žmonių galvomis, – yra trumpalaikiai ir tikrai egzistavę atvejai. Gimę jie praneša savo pranašystes ir po 4-5 dienų miršta (Mccarthy ir Kimura 2005). Išvaizdos apibūdinimas Kudanai yra pranašiškos būtybės, kurios dažniausiai turi...
Daugiau
Šiuten-dodžis
Šiuten-dodžis (jap. 酒呑童子 Shuten-dōji) – demonų/žmogėdrų (鬼 Oni) karalius, pasak japonų mitologijos gyvenęs daugiau nei prieš tūkstantį metų tvirtovėje and Oe kalno (大江山 Ōe-yama). Jis yra priskiriamas pačių baisiausių jokajų (妖怪 yōkai) Japonijoje trejetui (日本三大悪妖怪 Nihon sandai aku yōkai), kartu su Tamamo-no Mae (玉藻前 Tamamo-no Mae) ir imperatoriaus Sutoku (崇徳天皇 Sutoku Tennō) šmėkla. Šiuten-dodžis, kaip ir dauguma demonų, tokiu negimė. Jis buvo našlaitis berniukas, žmogaus (jo motinos) ir mitinės aštuongalvės gyvatės Jamata-no Oročio (八岐の大蛇 Yamata-no orochi) atžala. Nors motina šaltiniuose nėra minima, legendos apie Šiuten-dodžio tėvą yra puikiai žinomos visoje Japonijoje, kadangi jį pribaigė Susanoo (須佐之男 Susanowo-no Mikoto), vienas svarbiausių šintoizmo dievų, kai buvo ištremtas į žemę. Pasakojama, kad Šiuten-dodžis labai jauno amžiaus tapo vienuoliu, tačiau laikui bėgant paaiškėjo, kad vienuoliškas gyvenimas jam visiškai netinka. Šiuten-dodžis buvo tinginys, stokojo pagarbos, nuolat kivirčijosi su kitais vienuoliais. O pravardę „Šiuten-dodžis“ (liet. „Mažasis girtuoklis“) gavo todėl, kad dažniausiai laiką leisdavo gerdamas...
Daugiau
Onrio
Onrio (怨霊 Onryō) – viena iš jūrei (幽霊 yūrei) japoniškų vaiduoklių rūšių. Onrio yra vaiduokliai, kurie grįžo iš pomirtinio gyvenimo, kad atkeršytų savo skriaudėjams. Onrio užima svarbią vietą japonų mitologijoje, folklore ir pasakose (Matsuyama 2017). Kai kuriuose šaltiniuose onrio ir gorio (御霊 Goryō) laikoma tos pačios rūšies vaiduokliais (Nakamura 1983). Onrio yra viena iš baisiausių jūrei rūšių. Tai yra vaiduokliai žmonių, kurių mirtis buvo susijusi su stipriomis neigiamomis emocijomis, tokiomis kaip pavydas, įniršis ar neapykanta, arba mirtis buvo nenatūrali. Jų sielos negali pamiršti patirtos skriaudos gyvenime, todėl transformuojasi į rūsčias dvasias, kurios siekia keršto tiems, kurie jas nuskriaudė ir viskam, kas su tuo susiję. Dažnai onrio tampa karo, katastrofų, išdavysčių, žmogžudysčių aukos arba savižudžiai (Yokai). Kerštas yra šių dvasių maistas. Onrio renkasi nežudyti savo aukų iš karto, šios gyveną ilgą, tačiau kančios pilną gyvenimą. Dvasios prakeikia žmones ir vietas, kur...
Daugiau
Hone-onna
Hone-onna (jap. 骨女Hone-onna, liet. „kaulėta moteris“) yra moteriškos lyties jokajus (妖怪 yokai), kuriuo tampa mirusios, įsimylėjusios merginos, viliojančios ir žudančios vyrus (Sekien 2017, p. 126). Legenda Pasakojime „Bijūno žibintas“ (jap. 牡丹燈籠 Botan Dōrō) pasakojama apie samurajų (侍 samurai), kurio vardas buvo Šinnodžio Ogivara (荻原新之丞 Ogiwara Shinnojō). Jis sutiko jauną merginą, kurios vardas Ocuju (おつゆ Otsuyu). Tuo metu Ocuju buvo kartu su savo tarnaite bei laikė bijūno žibintą. Jie pamilsta vienas kitą ir pradeda susitikinėti kiekvieną vakarą ir kartu praleisti naktis, per kurias tarnaitė saugojo peonijos žibintą. Šinnodžio jautėsi labai laimingas ir kaip niekad gyvas (Drazen 2011, p. 209). Vieną vakarą netoliese gyvenęs vyras pamatė tikrąją Ocuju išvaizdą – skeletas su vis dar yrančiais odos audiniais, tad apie tai praneša ir pačiam samurajui. Siekdamas išsigelbėti, Šinnodžio kreipiasi į budistų vienuolį. Šis perspėjo, kad samurajus yra traukiamas į mirusiųjų pasaulį ir jei jis ir...
Daugiau
Kšitigarbha
Kšitigarbha (skr. क्षितिगर्भ, Kṣitigarbha) – Mahajanos budizmo atšakos mitinė bodisatva, labiausiai susijusi su požemių pasauliu. Kšitigarbha sanskrite reiškia „žemės gausybė”, „žemės įsčios”, ir tai – svarbi bodisatva, kuris turi galią išgelbėti būtybes, kurioms teko atgimti pragaruose. Kulto paplitimas Nors Kšitigarbha ir yra žinomas visose Mahajanos tikėjimo šalyse bei priklauso plačiai žinomai aštuonių bodisatvų grupei, jis nėra atskiras garbinimo objektas Indijos ar Tibeto budizme. Tik Rytų Azijoje Kšitigarbha tapo atskiru garbinimo objektu. Kinijoje Kšitigarbhos kultas susilaukė populiarumo V a. (Buswell 2014, p. 448). Kinijoje ši bodisatva vadinama Didzangu (kin. 地藏, Dìzàng). Būtent jo gebėjimas gelbėti mirusius šeimos narius nuo siaubingų atgimimų ir tapo Didzango pagrindine savybe Kinijoje, kur jis tapo Pragaro valdovu, priešingybe Nefrito Imperatoriui kinų kosmologijoje (Buswell 2014, p. 448). Kšitigarbha yra populiarus Japonijoje, kur yra geriau žinomas kaip Džidzo (jap. 地蔵菩薩, Jizō Bosatsu). Korėjoje jis žinomas kaip Džidžang...
Daugiau
Nanbano prekybos laikotarpis
Nanbano prekybos laikotarpis (jap. 南蛮貿易時代 Nanban bōeki jidai, liet. „Mainų su pietiniais barbarais laikotarpis“), arba Nanbano mainai (jap. 南蛮貿易 Nanban bōeki, liet. „Mainai su pietiniais barbarais“), yra 1543 m. prasidėję prekybiniai ryšiai tarp Japonijos ir Portugalijos. 1614 m. šie ryšiai nutrūko, nes pradėta vykdyti Japonijos uždarumo politika (jap. 鎖国 Sakoku, liet. šalies uždarymas) (Cruz 2016). Kinų kalbos žodžiu Nánmán (kin. 南蠻, liet. „žmogus iš Pietų“) vadinti Kinijos pietuose ir pietvakariuose, daugiausia Jangdzės (Yangtze) upės slėnyje, gyvenę vietiniai žmonės. Vėliau japonai perėmė šį žodį, ir Nanban (jap. 南蛮, liet. „pietiniai barbarai“) pradėtas vartoti norint apibūdinti į Japoniją atvykusius portugalus ir kitus europiečius (Cruz 2016). Kultūrinis susidūrimas Nuo pirmojo susidūrimo 1542 m. Tanegašimos (jap. 種子島 Tanegashima) saloje japonai portugalus vertino atsargiai. Atvykėliai iš Europos vietiniams sukėlė stiprų kultūrinį šoką, nes nesuprato japonų rašto sistemos ir nemokėjo naudotis valgymo lazdelėmis. Nanbano prekybos laikotarpiu japonai buvo supažindinti su naujomis technologijomis, karine ginkluote,...
Daugiau
