Tibeto budizmas
Tibeto budizmas (dar vadinamas lamaizmu) – religinė tradicija, kuri remiasi Theravados (skr. thereváda) mokymais, meditacijos technikomis ir koordinacijų įžadais taip pat Mahajanos (skr. mahāyāna) filosofija ir kosmologija. Tibeto budizmas susiformavo maždaug VII a., karaliaus Songtseno Gampo laikais. Tibeto budizmo pradžia Tibete budizmas buvo įvestas VII a., o VIII a. pab. ši religija buvo paskelbta valstybine regiono religija. Nors ir budistų persekiojimų metais nuo 838 m. iki 942 m. jų įtaka mažėjo, tačiau vėlyvajame X a. buvo pastebėta religijos atgimimo pradžia. Ši religija greitai tapo dominuojančia, įvesdama vadinamąjį „vėlesnįjį budizmo paplitimą“. Pirmus kelis atsinaujinusių idėjų šimtmečius daugybė vienuolių iš Tibeto keliavo į Indiją, budizmo tėvynę, siekdami visko išmokti apie religiją. Mokyti ir supažindinti plačiau į Tibetą buvo kviečiami indų mokslininkai (Hays, 2015). Prieš budizmo religijos įsitvirtinimą, Tibete buvo praktikuojama senovės šamanistų religija – bonas. Šiai religijai būdingi ezoteriniai ritualiai, egzorcizmai, talismanai,...
Daugiau
Dhjani budos
Dhjani budos (skr. ध्यानिबुद्ध dhyānibuddha) arba Penki didžiosios Išminties budos, Penki didieji budos, Penki nugalėtojai – Vadžrajanos budizme svarbūs penki budos, kurie simbolizuoja pirminio Budos (adi buda) penkis aukščiausios Išminties aspektus. Tradiciniame budizme jie yra laikomi „pirmapradžiais“ budomis, tai reiškia, jog jie niekada nebuvo įsikūnijime kaip Gautama. Egzistuoja penki Dhjani budos pakylėtoje karalijoje, ir kiekvienas iš jų atstovauja priešnuodį tam tikram dvasios nuodui. Iškviesdami Dhjani budos Esatį, gaunate pagalbą įveikti vieną iš dvasios nuodų. Penki Dhjani budos yra dangiškieji budos, su kuriais budistai susiduria meditacijos metu. Žodis „dhjani“ yra kilęs iš sanskrito žodžio „dhjana“, kuris reiškia meditaciją. Dhjani budos nėra istorinės asmenybės, tačiau yra dieviškosios jėgos ir principų simboliai. Kiekviena iš jų yra atsakinga už skirtingus nušvitimo aspektus ir yra minčių ir sielos gydytoja. Kiekvienas buda vadovauja vienai kosmoso krypčiai ir vienai iš kosmoso karalysčių: vandeniui, orui, žemei arba...
Daugiau
Amitabha
Amitabha kinų kalboje žinomas kaip Emituo (阿弥陀 Ēmítuó), japonų ir korėjiečių kalbose – kaip Amida (阿弥陀, 아미타). Amitabha (skr. अमिताभ Amitābha) verčiant iš Sanskrito kalbos reiškia begalinę šviesą: Amita – „begalinis“, abha – „šviesa“. Todėl dažniausiai Amitabha verčiama kaip „begalinės šviesos Buda“. Amitabha yra dangiškasis Buda, aprašytas vienos iš budistinių mokyklų – Mahajanos raštuose. Amitabha taip pat yra svarbiausias Tyrosios žemės sektos buda. Šios budizmo atšakos išpažinėjų daugiausia sutiksime rytinėje Azijos dalyje. Kaip rašoma Mahajanos raštuose, Amitabha siekia begalinių (amžinųjų) nuopelnų, atsiradusių dėl gerų žmogaus darbų per nesuskaičiuojamus daugybę praėjusių gyvenimų. Istorija Pagal Begalinio gyvenimo sutrą (Sukhavatuvyuha sutra), Amitabha dar pačioje senų senovėje (visatoje, egzistavusioje gerokai prieš mūsų dabartinę visatą) buvo vienuolis vardu Dharmakara. Tačiau, pagal Mahajanos budistų sutras, Amitabha iš pradžių kurį laiką buvo karalius, bet, susipažinęs su budizmo mokymais, atsisakė savo sosto ir tapo vienuoliu Dharmakara, kurio vardas...
Daugiau
Džužongas
Džužongas (kin. 祝融 Zhurong) – ugnies dievas kinų mitologijoje. Sakoma, kad jis padėjo atskirti dangų ir žemę. Džužongas vaizduojamas kaip žmogus dėvintis šarvus, su kalaviju, ir jodinėjantis ant didelio tigro. Džužongas taip pat yra viena iš 5 valdančių dievybių, kuriai priskiriama pietinė pasaulio dalis ir su ja siejama raudona spalva. Kilmė ir istorija Pasakojama, kad Džužongas gimė su raudonu veidu, o paauglystėje buvo labai aukštas ir protingas vaikinas, tačiau buvo karštakošis. Vaikystėje jo vardas buvo Li arba Čiu Džiungas. Vieną kartą Suiženas (kin. 燧人 Suiren) išrado būdą, kaip išgauti ugnį trinant medinį pagaliuką į kitą, bet nežinojo, kaip tą ugnį išlaikyti. Džužongas pastebėjo, kad turi ypatingą ryšį su ugnimi, todėl gana greitai įvaldė ugnį, ir pirmasis panaudojo ugnį maisto ruošyboje, apšvietime bei žvėrims baidyti. Taip pat pasakojamą, kad jis išmokino žmones naudotis ugnimi. Dėl šių sugebėjimų, jis buvo pavadintas...
Daugiau
Erlangas
Erlangas (二郎神 Erlang-shen) yra kinų dievas, kuris ant kaktos turi trečiąją, tiesą matančią, akį. Erlangas gali būti sudievinta versija keleto pusiau mitinių liaudies didvyrių, kurie padėjo sureguliuoti Kinijos smarkius potvynius. Erlangas atsiranda įvairiais laikotarpiais kaip Čin, Sui ir Dzin dinastijose. Laikui bėgant budistų šaltiniuose jis yra identifikuojamas kaip šiaurės globėjo, dangiškojo karaliaus Vaišravanos, antrasis sūnus. Mingų dinastijos romanuose „Dievų kūrimas“ ir „Kelionė į vakarus“, Erlangas yra Nefrito imperatoriaus sūnėnas. Pirmajame jis padėjo Džou dinastijos armijai nukariauti Šangų valstybę. Antrajame romane jis yra Nefrito imperatoriaus brolis. Legendoje jis žinomas kaip geriausias karys, dangaus dievas. Li Erlangas Labiausiai paplitusi Erlango identifikacija yra Li Erlangas, antrasis Li Bingo sūnus, inžinierius, kuris padėjo sukurti Dudziangjano (都江堰 Dujiangyan) drėkinimo sistemą. Pasak „Pasakojimo apie Li Bingą ir jo sūnaus galimybę pajungti upes“, Li Erlangas padėjo savo tėvui konstruoti sudėtingą drėkinimo sistemą, kuri neleido Min upei...
Daugiau
Džongkujus
Džongkujus (鍾馗 Zhōng Kui) – kinų mitologijos personažas. Jo legenda atsirado Tangų dinastijos gyvavimo laikotarpiu, o Songų dinastijoje Džongkujus buvo priimtas į daoizmo panteoną. Tradiciškai laikomas vėlių ir kitų blogio būtybių išvarytoju bei gebančiu vadovauti 80000 demonų. Kaip globos simbolis jo atvaizdas dažnai vaizduojamas ant namų vartų bei didelės vertės daiktų. Džongkujaus mitas Džongkujus gimė Džongnano (终南 Zhongnan) kalnų apylinkėse Tangų dinastijos pradžioje. Pasak legendos jis gimė su galva panašia į panteros, apvaliomis lyg žiedai akimis, kvadratiniu veidu bei garbanotais ūsais. Nors ir labai negražus Džongkujus tapo išsimokslinusia bei talentinga asmenybe. Kaip sąžiningas žmogus, visada laikėsi teisingumo ir nebijojo jokių piktų padarų. 712 m. Tangų dinastijoje, imperatoriui Siuandzongui (唐宣宗Tang Xuānzong) sėdus į sostą, Džongkujus išvyko į Čangano (長安 Chang’an) miestą (dab. Sianas) laikyti šalies egzaminų. Egzaminus išlaikė gaudamas aukščiausius įvertinimus, ir taip užsitarnaudamas džuangjuano (狀元zhuàngyuan) titulą, kuris jam garantavo šlovę...
Daugiau
Kuafu
Kuafu (夸父 Kuāfù) – kinų mitinis didvyris, milžinas, vienos iš penkių pasaulio šalių dvasių, žemės dvasios Houtu (后土 Hòutǔ) vaikaitis. Mitologijoje pasižymėjo kaip siekęs sugauti saulę arba saulės deivę Sihę, tačiau miręs iš troškulio ir šio tikslo neįvykdęs didvyris, kuris vaizduojamas milžiniško ūgio ir su keturiomis gyvatėmis – dvejomis ausyse ir dvejomis rankose. Nors galima rasti nemažai Kuafu mito versijų, kurios neretai vienos kitoms prieštarauja, tačiau dalis detalių yra sutinkamos daugelyje iš jų. Šaltiniai rodo, jog Kuafu mitas buvo žinomas tiek Ikiimperinės Kinijos laikotarpiu – yra aprašytas Kalnų ir jūrų knygoje (山海經 Shānhǎi Jīng), tiek Imperinės Kinijos laikotarpiu – mito detalės aptariamos Huainandzi (淮南子Huáinánzi) tekstuose. Viename didžiausių ir svarbiausių Kinijos mitologijos šaltinių – “Kalnų ir jūrų knygoje“ yra keletas Kuafu išvaizdos aprašymų. Jis lyginamas su paukščiu, kurio „keturi sparnai, viena akis, šuns uodega (ir kuris) terškia kaip šarka“. Taip pat čia...
Daugiau
Dadzi
Dadzi (妲己Dájǐ) – paskutinio Šangų dinastijos karaliaus Džou mylimiausia sugulovė. Dadzi yra neigiamai pagarsėjusi Devynuodegės lapės (狐狸精 huli jing) dvasia, įsikūnijusi mergelės Su Dadzi kūne. Devynuodegė lapė taip pat turi ir savo atitikmenų Japonijoje ir Korėjoje – kicune bei gumiho. Dadzi moters personažas išgarsėjo ir paplito dėka vieno svarbiausių kinų vėlyvojo laikotarpio romanų „Dievų sukūrimas“ (封神演義 Fēngshén yǎnyì). Dadzi mitas Šangų dinastijos karalius Džou, už nepagarbą ir ištvirkavimus buvo nubaustas deivės Niuvos (女媧 Nǚwā). Deivė išsiuntė tūkstančio metų lapės dvasią sunaikinti Šangų dinastiją ir taip pamokyti nusidėjusį valdovą. Karalius Džou užkariavęs Jaosu (有蘇 Yaosu) valstiją, gavo Su Dadzi kaip karo laimikį, kartu su arkliais, avimis ir kitais galvijais. Su Dadzi buvo Su Hu dukra kilusi iš kilmingos šeimos, nepaprasto grožio ir tyrumo mergina. Tačiau prieš jai tampant karaliaus Džou sugulove, lapės dvasia nužudo Su Dadzi iščiulpdama jos sielą ir...
Daugiau
Nedža
Nedža (哪吒 nézhā) – apsaugos dievybė Kinijos liaudies religijoje. Dievybės oficialus daoistinis vardas yra „Centrinio altoriaus maršalas“ (中壇元帥 Zhōng tán yuán shuài). Taip pat vadinamas „Trečiuoju lotoso princu“ (蓮花三太子Liánhuā sān tàizǐ). Kinų padavimuose tai buvo trečiasis karalaitis, baisus nutrūktgalvis, kuriam nebuvo nieko šventa. Kitos sakmės tvirtina jį buvus tam tikra dievybe, Nefritinio imperatoriaus (玉皇 Yù Huáng) atsiųsta iš dangaus tramdyti piktųjų dvasių įžūliai savivaliaujančių žemiškąjam pasaulyje. Toji dievybė esą įsikūnijusi į Li Dzingo (李靖 Lǐ Jìng), Džou dinastijos (周朝 Zhōu cháo, XIII a. pr. Kr.) laikų narsuolio karvedžio, trečiąjį sūnų. Kilmė ir išvaizda. Pasak profesoriaus Meir Shahar (2008), Nedža dievybė yra kilusi iš indų mitologijos. Nedža dažniausiai vaizduojamas jauno amžiaus, skrendanti danguje ar jodinėjanti ant vėjo ir ugnies ratų. Kūną supa kosminis ratas, raudona damasko šilko juosta juosia pečius, ugnimi besispjaudantis ietis dešiniojoje rankoje. Kai kada būtybė vaizduojama turinti trijų...
Daugiau
Magu
Magu (麻姑 Mágū) yra žinoma kaip ilgaamžiškumo deivė kinų mitologijoje. Terminas Magu pažodžiui gali būti verčiamas kaip „kanapių tarnaitė“ arba „kanapių mergelė“. Pagal daoizmo tradicijas ji buvo garbinama atliekant ritualus rūkant ir kitaip dvasiniams tikslams naudojant kanapių augalus. Magu yra laikoma nemirtingąja moterų saugotoja, pavasario dievybe ir siejama su atgimimu ir vaisingumu. Ji įkvėpia pasauliui gyvybę ir turi alchemikės žinių (Auset 2009, p. 49). Magu istorija rašytiniuose šaltiniuose Magu tradiciškai buvo vaizduojama kaip ilgaamžiškumo fėja, sėkmės deivė. Į šią deivę dažnai buvo kreipiamasi norit palinkėti ilgo gyvenimo vyresnio amžiaus moterims. Magu atsiradimo istorija ir biografiniai faktai priklausomai nuo šaltinių skiriasi. Tačiau visuose šaltiniuose yra sutariama, kad Magu buvo mirtingoji vėliau pašventinta kaip ilgaamžiškumo deivė (Beijing Foreign Language Press 2012, p. 237). Pirmoji Magu biografija aptinkama Dzinių (晉Jìn) dinastijos tekste pavadinimu „Nemirtingųjų biografijos“ (神仙傳 Shénxiān chuán) parašytą Ge Hongo. Tikima, kad Magu...
Daugiau
