Naujausi straipsniai
Han Kang
Han Kang (kor. 한강 Han Gang) – žymi Pietų Korėjos poetė, beletristė ir menininkė, 2016 m. apdovanota tarptautine Bukerio premija už romaną „Vegetarė“ (kor. 채식주의자 Chaesigjuuija). Ji išgarsėjo 2015 m. šią knygą išvertus į anglų kalbą. Apie autorę Han Kang gimė 1970 m. Kvangdžiu. Nuo dešimties augo Seule (kor. 서울 Seoul) ir privačiame Jonse universitete (kor. 연세대학교 Yeonse-daehaggyo) studijavo šiuolaikinę korėjiečių literatūrą (Han Kang, 2022). Han Kang šeimoje yra ne vienas rašantysis: jos abu broliai kuria, o tėvas, Han Sing-vonas (kor. 한승원 Han Seung-won), taip pat yra žymus ir pripažintas Pietų Korėjos rašytojas (Fan, 2018). Prieš...
DaugiauDžou Enlajus
Džou Enlajus (kin. 周恩来 Zhōu Ēnlái) (1898–1976) – per savo gyvenimo laikotarpį užėmė šias pareigas: Kinijos Liaudies Respublikos ministras pirmininkas nuo 1949 m. iki pat savo mirties 1976 m.; 1949–1958 m. taip pat buvo pirmasis užsienio reikalų ministras 1949 – 1958 m. Džou Enlajus šias pareigas ėjo kartu su to meto šalies vadovu Mao Dzedongu (kin. 毛澤東 Máo Zédōng). Jaunystė Džou Enlajus gimė Huaiane (kin. 淮安 Huái’ān), Dziangsu (kin. 江苏 Jiāngsū) mieste aristokratiškoje šeimoje. Augdamas pas tetą, išmoko skaityti...
DaugiauOkada Izo
Okada Izo (jap. 岡田以蔵 Okada Izō) – vienas iš keturių garsiųjų Japonijos samurajų-žudikų (jap. 幕末四大人斬り Bakumatsu Shidai Hitokiri), gyvenusių Bakumatsu laikotarpiu (Edo periodo (1603–1867 m.) pabaigoje) (Hillsborough 2017). Gimė 1838 m. Ivamuros (jap. 岩村藩 Iwamura) miestelyje, dabartinėje Kočio prefektūroje (jap. 高知県 Kōchi-ken), mirė 1865 m. kovo 11 d. Edo periodu samurajai dažnai keisdavo savo vardus, todėl Okada Izo nebuvo jo tikrasis vardas. Samurajaus vardas (jap. 諱 imina) buvo Jošifuru (jap. 宜振 Yoshifuru). Ankstyvasis gyvenimas Prieš tapdamas Takečio Hanpeitos (dar...
DaugiauKinijos Valentino diena
Kinijos Valentino diena (kin. 七夕节 Qī xī jié arba kin. 七巧 qī qiǎo, liet. Septynių festivalių vakaras) švenčiama 7-ojo Kinijos Mėnulio kalendoriaus mėnesio 7 dieną. Ši unikali meilės šventė yra giliai įsišaknijusi kinų folklore ir remiasi romantiška Žinu (kin. 织女 Zhīnǚ) ir Niulango (kin. 牛郎 Niú láng) legenda. Anksčiausiai žinoma nuoroda į šį garsų mitą yra viename klasikinės poezijos eilėraštyje, parašytame prieš daugiau nei 2600 metų. Septynių festivalių vakaras įkvėpė Tanabatos (jap. 七夕 Tanabata) šventę Japonijoje ir Čilsoko (kor. 칠석 Chilseok) šventę Korėjoje. Nors tai nėra valstybinė...
DaugiauKim Sovolas
Kim Džiongšikas (kor. 김정식 Kim Jeong-sik), geriau žinomas pravarde Sovolas (kor. 소월 Sowol), ji reiškia „baltasis mėnulis“. Jis laikomas vienu iškiliausių ir ryškiausių ankstyvojo modernizmo poetų, tačiau gyveno labai trumpai. Nors Sovolas mirė būdamas vos trisdešimt dvejų (1902–1934 m.) ir 1925 m. išleido tik vieną poezijos rinkinį, pavadintą „Azalijos“ (kor. 진달래꽃 Chindallaekkot), jis vis dėlto pelnė XX a. mylimiausio bei žinomiausio Korėjos poeto vardą. Sovolo poezijos rinkiniai buvo leidžiami dideliais tiražais, ypač XX a. 6–7 dešimtmečiais, kai jo kūryba...
DaugiauSokušinbutsu
Sokušinbutsu (jap. 即身仏 Sokushinbutsu) – tai Japonijoje IX a. susikūrusios šingono (jap. 真言宗 Shingon-shū) budistų sektos vienuolių mumijos, kurių pavadinimas sokušinbutsu, tiesiogiai išvertus, reiškia „Buda savame kūne“. Yra manoma, kad šie vienuoliai yra pasiekę nušvitimą, o jų sielos vis dar reziduoja kūne, todėl jie nėra mirę ir gali atsakyti į žmonių maldas (Clements, 2016; Pedretti, 2021). Jie laikomi šventaisiais ir jų kūnai, aprengti tradiciniais budistų apdarais, saugomi budistų šventyklose (Fujita et al. 2021). Jų perrengimo ceremonija kujo (jap. 開眼供養 kuyō) vykdoma kas 6–12 metų (Michiaki,...
DaugiauDžiultagis
Džiultagis (kor. 줄타기 jultagi) – tai tradicinis korėjiečių vaikščiojimo įtemptu lynu pasirodymas. Ėjimas lynu yra plačiai paplitusi pramoga visame pasaulyje, tačiau Korėjoje, skirtingai nei kitose šalyse, per pasirodymą atliekami ne tik akrobatiniai triukai, bet ir dainuojama, šokama ir juokaujama (Cultural Heritage Administration 2023). Džiultagis buvo keliaujančių trupių pasirodymų dalis ir viena populiariausių pasilinksminimo formų tradicinėje Korėjoje (Encyclopedia of Korean Seasonal Customs 2010, p. 244). Paveldas 1976 m. Pietų Korėjos vyriausybė paskelbė džiultagį svarbiu nematerialiuoju kultūros paveldu Nr. 58, o...
Daugiauhide (Hideto Macumoto)
hide (Hideto Macumoto) hide (rašoma mažąja raide, tikrasis vardas Hideto Macumoto (jap. 松本 秀人, Matsumoto Hideto)) buvo vienas žymiausių bei įtakingiausių Japonijos roko muzikantų, grupės „X Japan“ narys, kuris taip pat laikomas visual kei (jap. ヴィジュアル系, vijuaru kei) subkultūros pradininku. Ankstyvasis gyvenimas hide gimė 1964 m. gruodžio 13 d. Jokosukoje (jap. 横須賀市, Yokosuka-shi), Kanagavos prefektūroje (jap. 神奈川県, Kanagawa-ken). Vaikystėje mokėsi anglų kalbos bei kendo (jap. 剣道, kendō), neilgam išvyko į JAV su apgyvendinimo vietinėje šeimoje (angl. homestay) programa. Su roko muzika pirmą...
DaugiauMinhva
Minhva (kor. 민화, minhwa) yra viena iš Korėjos meno paveldo rūšių, kuri labiausiai buvo paplitusi nuo XVII a. iki XIX a., t. y. iki Didžiojo Džiosono Karalystės (kor. 조선국, Choseon) eros pabaigos (Koehler et al. 2010). Minhva įprastai yra vadinamas Korėjos liaudies menu, kadangi žmonės, kūrę meno kūrinius šiuo stiliumi, buvo nežinomi arba dažnai keliaujantys. Nepaisant to, jog jie turėjo sugebėjimų tapyti, negalėjo mokytis profesionalaus meno dėl finansinio nepritekliaus ir socialinės padėties. Minhva buvo tapoma ne tik keliaujančių po...
DaugiauVakašiu
Vakašiu Terminas vakašiu (jap. 若衆 wakashū) yra kilęs Japonijos Edo laikotarpiu (jap. 江戸時代 Edo jidai) (1603–1868 m.). Tai – jauni vyrai, kurie yra pasiekę lytinę brandą, bet nėra visiškai suaugę, todėl gali lytiškai santykiauti tiek su moterimis, tiek su vyrais. Tradicinėje japonų visuomenėje vakašiu dažnai vadinami trečiąja lytimi (Isaka 2016). Vakašiu termino kilmė Vakašiu terminas gali būti atėjęs iš Edo laikotarpio, tačiau vakašiu ištakų galima rasti daug ankstesnėje Japonijos istorijoje. Heiano laikotarpiu (jap. 平安時代 Heian jidai) (794–1192 m.) Japonijos kultūros sektorius...
DaugiauMirusiųjų santuoka Kinijoje
Vaiduoklių santuoka (kin: 冥婚; pinyin: mínghūn) – kiniška laidojimo tradicija, kuri manoma, kad atsirado Čingų dinastijoje 1644–1912 m. Ši tradicija vadinama – mirusiųjų santuoka, kuomet vienas arba abu asmenys savo vestuvių dieną yra mirę. Jungtuvių ceremonijos siekis yra nuraminti mirusiojo vaiduoklį, jog jis galėtų atrasti ramybę ir neklaidžiotų gyvųjų pasaulyje. Tokio tipo sąjunga padėdavo nelaužyti Kinijos tradicijų, padedant nenutrūkti šeimos linijai. Tokio tipo sąjunga tarp mirusiojo ir gyvo žmogaus ar tarp dviejų mirusiųjų, dažniausiai būdavo sudaryta mirusiojo šeimos pastangomis,...
Daugiau

